Dar Man Quotes

Eso también me ha enseñado a no avergonzarme de mis emociones; a admitir que sentir miedo, dolor o anhelo por dar y recibir afecto no me vuelve más débil y que no necesito encajar en ningún modelo de hombre para ser, precisamente, un hombre.

Y entonces, después de dar unos pasos en silencio, un prisionero le dijo a otro: ¡Qué bello podría ser el mundo!

Biliyor musun, senle ben -garip şey- aynı yolun yolcusuyuz aslında. İkimizin de evleri biraz büyükçe ama gene de bir bakıma bize dar geliyor.

Un nou-născut crede că el reprezintă întregul univers, dar greșește - așa cum își dă seama destul de repede. De aceea, el trebuie să studieze lumea exterioară lui - trebuie să încerce să învețe unde se află granițele dintre persoana sa și restul lumii - pentru a putea înțelege cine este și cum se cuvine să-și ducă viața.

[I] threw open the door to find Rob sit­ting on the low stool in front of my book­case, sur­round­ed by card­board box­es. He was seal­ing the last one up with tape and string. There were eight box­es - eight box­es of my books bound up and ready for the base­ment! "He looked up and said, 'Hel­lo, dar­ling. Don't mind the mess, the care­tak­er said he'd help me car­ry these down to the base­ment.' He nod­ded to­wards my book­shelves and said, 'Don't they look won­der­ful?' "Well, there were no words! I was too ap­palled to speak. Sid­ney, ev­ery sin­gle shelf - where my books had stood - was filled with ath­let­ic tro­phies: sil­ver cups, gold cups, blue rosettes, red rib­bons. There were awards for ev­ery game that could pos­si­bly be played with a wood­en ob­ject: crick­et bats, squash rac­quets, ten­nis rac­quets, oars, golf clubs, ping-​pong bats, bows and ar­rows, snook­er cues, lacrosse sticks, hock­ey sticks and po­lo mal­lets. There were stat­ues for ev­ery­thing a man could jump over, ei­ther by him­self or on a horse. Next came the framed cer­tificates - for shoot­ing the most birds on such and such a date, for First Place in run­ning races, for Last Man Stand­ing in some filthy tug of war against Scot­land. "All I could do was scream, 'How dare you! What have you DONE?! Put my books back!' "Well, that's how it start­ed. Even­tu­al­ly, I said some­thing to the ef­fect that I could nev­er mar­ry a man whose idea of bliss was to strike out at lit­tle balls and lit­tle birds. Rob coun­tered with re­marks about damned blue­stock­ings and shrews. And it all de­gen­er­at­ed from there - the on­ly thought we prob­ably had in com­mon was, What the hell have we talked about for the last four months? What, in­deed? He huffed and puffed and snort­ed and left. And I un­packed my books.

Por lo general, sólo se mantenían vivos aquellos prisioneros que tras varios años de dar tumbos de campo en campo, habían perdido todos sus escrúpulos en la lucha por la existencia; los que estaban dispuestos a recurrir a cualquier medio, fuera honrado o de otro tipo, incluidos la fuerza bruta, el robo la traición o lo que fuera con tal de salvarse. Los que hemos vuelto de allí, gracias a multitud de casualidades fortuitas o milagros -como cada cual prefiera llamarlos- lo sabemos bien: los mejores de entre nosotros no regresaron.

Claire’s Summer Survival Playlist Janis Joplin—“Piece of My Heart” We Are The Fallen—“Bury Me Alive” Tom Petty and The Heartbreakers—“Runnin’ Down a Dream” Indigo Girls—“Least Complicated” The Doors—“Light My Fire” Mumford & Sons—“Little Lion Man” Girlyman—“Joyful Sign” Matt Nathanson—“Love Comes Tumbling Down” Natasha’s Ghost—“Falling Up” The Beatles—“While My Guitar Gently Weeps” Nemesea—“Afterlife” Dar Williams—“The Ocean

Ma se il senso della realtà esiste, e nessuno può mettere in dubbio che la sua esistenza sia giustificata, allora ci dev'essere anche qualcosa che chiameremo senso della possibilità. Chi lo possiede non dice, ad esempio: qui è accaduto questo o quello, accadrà, deve accadere; ma immagina: qui potrebbe, o dovrebbe accadere la tale o tal altra cosa; e se gli si dichiara che una cosa è com'è, egli pensa: be', probabilmente potrebbe anche esser diverso. Cosicché il senso della possibilità si potrebbe anche definire come la capacità di pensare tutto quello che potrebbe essere, e di non dar maggior importanza a quello che è, che a quello che non è.

Kartais man atrodo, kad gyvenu jau tik iš mandagumo, ir jeigu dar leidžiu plakti savo širdžiai, tai tik todėl, kad visada mėgau gyvūnus.

Visi atrodė pavargę nuo gyvenimo, dar nepradėję gyventi.

Terei como emprego, ofício e função moldar os fetos mal paridos da grande e indecente Miséria, aperfeiçoar a feiura dos crápulas mirins e dar aos jovens malandros ares de filósofo! A língua do urso é o cinzel de Deus

PRONUNCIATION GUIDE: Ailith: A-lith ("noble war"; "ascending, rising") Andriana: An-dree-ana, or Dree, for "Dri" ("warrior") Asher: Ash-er ("happy one") Azarel: Ah-zah-rell ("helper") Bellona: Bell-oh-na ("warlike") Chaza'el: Chazah-ell ("one who sees") Kapriel: Kah-pree-ell (variant of "warrior") Keallach: Key-lock ("battle") Killian: Kill-ee-un ("little warrior"--though he's not so little in my novel!) Raniero: Rah-near-oh ("wise warrior") Ronan: Row-nun ("little seal"; I know. Not as cool, right? But he was named Duncan at first draft and I had to change it due to publisher request, and "Ronan" sounded like a medieval, cool warrior name to me. I overlooked the real translation in favor of the man he became in my story. And that guy, to my mind, is more like a warrior, with the spray of the sea upon his face as he takes on the storm--which is like a seal!) Tressa: Tre-sah ("late summer") Vidar: Vee-dar ("forest warrior")

Dat man ober dar say dat women needs to be helped into carriages, and lifted ober ditches, and to have de best places… and ain’t I a woman? Look at me! Look at my arm!... I have plowed, and planted, and gathered into barns, and no man could head me - and ain’t I a woman? I could work as much as any man (when I could get it), and bear de lash as well - and ain’t I a woman? I have borne five children and I seen ‘em mos all sold off into slavery, and when I cried out with a mother’s gried, none but Jesus hear - and ain’t I a woman?

Atsisveikinimas - tai įsisąmoninimas, kad iš tikrųjų gyvenai, kad vis dar gyveni, nes kartais net per aštuoniasdešimt metų tam pritrūksta laiko. Tai - kiekvienos akimirkos pajautimas, tarsi minutės būtų rožinio kamuoliukai, kuriuos čiuopi pirštais ir kartoji: Ačiū už kiekvieną nuostabų mirksnį, kuris man skirtas. Per šias ilgas savo paties palydas Anapilin staiga pamatai begalę anksčiau nepastebėtų kasdienybės detalių: žėrinti dulkelytė nuo drugelio sparno tampa didesnė už juodu dangumi per amžius skriejančias planetas, o žvaigždės telpa delne, kad galėtum nuodugniai jas apžiūrėti. Žinoma, „drugeliai“ ir „žvaigždės“ yra ne tiek botanikos ar astronomijos vadovėlių objektai, o žmonės, jų jausmai, tarpusavio santykiai, buvimas drauge, skyriumi, vienulystė, ryšys su „mažaisiais broliais“ - gyvūnais, su stichijomis, su tuo, kas iš pažiūros negyva, su savimi, su Dievu.

Sărăcia, cum bine se spune, nu este o rușine, dar asta-i doar o vorbă. Fiindcă ea este cât se poate de înspăimântătoare pentru cei ce au parte de ea, pe jumătate cusur și pe jumătate reproș nehotărât, așadar în totul foarte dezagreabilă, și a te amesteca cu ea ar putea avea urmări neplăcute.

- Kam reikalingi mentikauliai? - Sako, tose vietose buvo tavo sparnai. Kai buvai angelas. Dar sako, kad vieną dieną jie ten vėl išaugs. - Kaip manai, ar mažylė turėjo sparnus? - Esu tikra, kad taip. Tik pažvelk į ją. Kartais man atrodo, kad iš tikrųjų ji dar nepaliko dangaus ir nepasiekė žemės.

There is nothing out there for a woman but her bayt wa dar, her house and home. Marriage, motherhood-that is a woman's only worth.

Tuo metu aš buvau įsimylėjęs teatrą, žinoma, platoniška meile, nes tėvai dar niekad nebuvo leidę man tenai nueiti, ir tokį menką teturėjau supratimą, kas tai per malonumas, kad bemaž tikėjau, jog teatre kiekvienas žiūri tartum pro stereoskopą į dekoracijas, rodomas jam vienam, nors ir visai panašias į tūkstančius kitų, kurias mato visi žiūrovai, tiktai kiekvienas atskirai.

Nuostabus žmogaus sugebėjimas susigyventi su kiekviena situacija. Dar nuostabesnis yra jo mokėjimas rasti kiekvienai situacijai proporcingų pramogų ir savotiškai pamilti „kariamo šuns“ buitį. Iš pradžių buvo gana nejauku. Bet pamažu viskas ėmė atrodyti normalu, beveik sava. Pramogos ir malonumai yra reliatyvus dalykas. Štai dabar man atrodo, kad didžiausias malonumas yra trumpos pietų pertraukos metu atsisėdus ant miltų maišo pro apdulkėjusį langą stebėti gelstančios liepos šakose straksintį murziną paukščiuką, keistai panašų į gatvėje žaidžiančius negriukus.

Balandžio 29 Iki šiol vis dar nepavyko sudaryti gyvo kontakto su Ame­rikos gamta ir aplinka. Viskas man čia tebeatrodo be prasmės, be dvasios, be istorijos. Didžiojo Pano švilpynė staiga nutilo lipant iš lėktuvo New Yorko aerodrome. Vasarą čia baisu atsigulti ant žolės, nors ir tie patys dobi­liukai, tos pačios smilgos ir tos pačios pienės. Naktį mėnulis šviečia kažkaip mechaniškai, dalykiškai, nelyginant kokia didžiulė neono lempa. Tai ne Goethės, ne Lermontovo ir ne Leo­pardi mėnulis, ir ne tas, kuris atsispindėdavo Juodabrasčių aki­varo ajeruose.

Tai buvo beprotybė tikrąja to žodžio prasme - malonūs, civilizuoti žmonės neteko gebėjimo atskirti, kas teisinga ir kas ne. Jie darė siaubingus dalykus ir - dar blogiau - jais mėgavosi. Manė, kad elgiasi teisingai. Ir netgi tie, kurie neįstengė savęs apkvailinti, neva žydai staiga tapo priešais, nieko nedarė, kad sustabdytų minią. Jeigu tada, per Krištolinę naktį, pakankamai žmonių būtų sustoję ir pasakę: "Gana! Ką jūs darot? Kas jums pasidarė?" - istorija būtų psaisukusi kita kryptimi. Bet jie nesustojo ir nepasakė. Jie bijojo. Buvo silpni. Ir dėl to silpnumo leidosi manipuliuojami, leido užgimti neapykantai.

Mirtis – toks keistas daiktas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis be ne geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame , kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime vieni.

„Mirtis – toks keistas daiktas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis be ne geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame , kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime vieni.

Vă e milă de mine, nu? Sunt singur, n-am un ban, sunt paralizat și abia am împlinit 28 de ani. Dar pocnesc din degete drept sub nasul vostru și, cu egală aroganță, mi-e milă mie de voi. Mi-e milă de norocul vostru neîntrerupt și de pacea stătută a minților voastre. Prefer furtuna mea. Eu sunt pe moarte, dar voi sunteți deja cadavre. N-ați trăit niciodată cu adevărat. Corpul vostru n-a fost niciodată trezit la viață sub loviturile de bici ale dorinței deznădăjduite de a iubi, de a ști, de a face, de a reuși. N-am ce invidia la voi, cei absorbiți degrijile mărunte ale unei existențe ordinare. Credeți că aș schimba comuniunea pe care o am cu inima mea pentru baloanele colorate ale conversațiilor voastre prostești? Sau curiozitatea mea pentru interesele voastre nestatornice? Sau disperarea mea pentru speranța voastră confortabilă? Sau viața mea joasă de-acum pentru viața voastră lustruită și curată ca o monedă nouă? Nu aș schimba-o. Mă înfășor în mantie și îi mulțumesc solemn Domnului că nu sunt cum sunt alții. N-am decât douăzeci și opt de ani, dar în anii aceștia puțini am comprimat o viață destul de lungă: am iubit și m-am căsătorit și am o familie; am plâns și m-am bucurat, am luptat și am învins, iar când va veni ceasul voi fi mulțumit să mor.

Oamenii își trăiesc toată viața ca și cum moartea n-ar exista și, cu toate astea, moartea e unul dintre cele mai puternice motive de a trăi (...) Ne e frică de moarte, dar, cel mai mult, ne e teamă că o să-i lovească pe alții, nu pe noi. Cea mai mare frica e ca o să ne ocolească. Și că o să ne lase singuri pe lume.

Book Excerpt: "What about your family, Abu Huwa? Are you an orphan?” the little girl very innocently asked the Sphinx. “My father and your father are one and the same. However, I do have a brother who has stood as my mirror throughout time on the opposite horizon. It is I who faces east, but it is he who faces west. I am the recorder of yesterday and he holds the records of tomorrow. I am the positive, and he is my negative. I carry the right eye of the sun and he carries the left eye of the moon. He keeps his eye on the underworld and I keep an eye on the world over. Together we have joined the sky and earth, and split fire and water.” Seham stood on all toes to peek over the Sphinx's shoulder for a sign of his brother. “Where is he?” she asked, her eyes still searching the open horizon. “He has yet to be uncovered, but as I stand above the sands of time, he still sleeps below. Before the descent of Adam, we have both stood as loyal Protectors of the Two Halls of Truth.” The girl asked in astonishment, “I've never heard of these halls, Abu Huwa. Where are they?” “At the end of each of our tails is a passage that will reveal to you the secrets of Time. One hall reflects a thousand truths, and the other hall reflects all that is untrue. One will speak to your heart, and the other will speak to your mind. This is why you need to use both your heart and mind to understand which one is real, and which is a distorted illusion created to misguide those that have neglected their conscience. Both passageways connect you to the Great Hall of Records.” “What is the Hall of Records?” “The Great Pyramid, my child. It is as multidimensional in its shape as it is in its purpose. Every layer and every brick marks the coming of a prophet, the ascension of evil, or another cycle of man. It contains the entire history and future of mankind. And, as is above, so is below. Above ground, it serves as the most powerful energy source to harmonize and power the world! The shape of the pyramid above ground is also the same image mirrored beneath it. Underground, it serves as a powerful well and drain. This is really why Egypt is called the Land of Two Lands. There exists a huge world of its own underneath the plateau, a world within worlds. Large amounts of gold, copper and mercury were once housed here, including the secrets of Time, the 100th name of He Who Is All, and a gift from Truth that still awaits to be discovered. It sleeps with Time in the Great Pyramid, hidden away in a lower shaft that leads to the stars.” Dialogue from 'The Little Girl and the Sphinx' by Suzy Kassem, Rise Up and Salute the Sun (Dar-El Shams, 2010)

- Haverá momentos na sua vida em que você vai se perguntar se fez alguma coisa certa na vida - ele disse. - Isso é muito normal. Também é uma pergunta difícil. Por volta de cento e oitenta quilos, acho. Mas é uma que tem resposta. Ela em geral aparece tarde na vida da gente. Não sei se Selma e eu estaremos vivos nessa época. Por isso te digo agora: quando for a hora, quando essa pergunta aparecer e você não souber o que dizer na hora, então lembre que você deu muita alegria à sua vó e a mim, alegria suficiente para dar e vender. Quanto mais velho fico, mais acredito que fomos inventados apenas para você. E se houver um bom motivo para ser inventado, então esse motivo é você.

Den dat little man in black dar, he say women can't have as much rights as men, 'cause Christ wan't a woman! Whar did your Christ come from?" Rolling thunder couldn't have stilled that crowd, as did those deep, wonderful tones, as she stood there with outstretched arms and eyes of fire. Raising her voice still louder, she repeated, "Whar did your Christ come from? From God and a woman!

Dinspre teatrul ce-l avea acum în față venea înăbușit zgomotul publicului și câte o subită izbucnire metalică de-a fanfarei militare. Lumina iradia în sus prin acoperișul de sticlă, dând teatrului o înfățișare de arcă festivă, ancorată printre casele greoaie, priponită de țărm cu delicatele lanțuri ale lampioanelor. O ușă laterală a teatrului se deschise brusc și o suliță de lumină zbură pieziș peste peluze. O subită izbucnire de muzică țâșni din arcă, preludiul unui vals; și când ușa laterală se închise din nou, ascultătorul mai auzea ritmul stins al muzicii. ... Neliniștea îl părăsi, ieși din el ca o undă de sunet; purtată de valurile muzicii curgătoare, arca pornise în călătorie trăgându-și pe urmele ei lanțurile de lampioane. Dar un zgomot ca al unei artilerii de pitici îi curmă înaintarea. Erau aplauzele care salutau intrarea în scenă...

Besides, she thought as she watched Wazzer drink, you only thought the world would be better if it was run by women if you didn’t actually know many women. Or old women, at least. Take the whole thing about the dimity scarves. Women had to cover their hair on Fridays, but there was nothing about this in the Book, which was pretty dar—pretty damn rigorous about most things. It was just a custom. It was done because it had always been done. And if you forgot, or didn’t want to, the old women got you. They had eyes like hawks. They could practically see through walls. And the men took notice, because no man wanted to cross the crones in case they started watching him, so half-hearted punishment would be dealt out. Whenever there was an execution, and especially when there was a whipping, you always found the grannies in the front row, sucking on peppermints.

Moartea e un lucru de mirare. Oamenii își trăiesc toată viața ca și cum moartea n-ar exista și, cu toate astea, moartea e unul dintre cele mai puternice motive de a trăi. Unii dintre noi devin din timp conștienți de ea și trăiesc mai intens, mai încăpățânat, mai cu furie. Unii au nevoie de prezența ei constantă pentru a înțelege antiteza. Alții devin atât de preocupați de moarte încât ajung să o aștepte cu mult înainte ca ea să își anunțe sosirea. Ne e frică de moarte, dar, cel mai mult, ne e teamă că o să-i lovească pe alții, nu pe noi. Cea mai mare frică e că o să ne ocolească. Și că o să ne lase singuri pe lume.

Perhaps that had been one of the ineradicable faults of mankind - for even a convinced atheist had to admit there were faults - that it was never content with a thing as a thing; it had to turn things into symbols of other things. A rainbow was never only a rainbow; a storm was a sign of celestial anger; and even from the puddingy earth came forth dark chthonian gods. What did it all mean? What an agnostic believed and what the willowy parson believed were not only irreconcilable systems of thought: they were equally valid systems of thought because, somewhere along the evolutionary line, man, developing this habit of thinking of symbols, had provided himself with more alternatives than he could manage. Animals moved in no such channel of imagination - they copulated and they ate; but the the saint, bread was a symbol of life, as the phallus was to the pagan. The animals themselves were pressed into symbolic service - and not only in the medieval bestiaries, by any means. Such a usage was a distortion, although man seemed unable to ratiocinate without it. That had been the trouble right from the beginning. Perhaps it had even been the beginning, back among the first men that man could never get clearly defined (for the early men, being also symbols, had to be either lumbering brutes, or timid noble savages, or to undergo some other interpretation). Perhaps the first fire, the first tool, the first wheel, the first carving in a limestone cave, had each possessed a symbolic rather than a practical value, had each been pressed to serve distortion rather than reality. It was a sort of madness that had driven man from his humble sites on the edges of woods into towns and cities, into arts and wars, into religious crusades, into martyrdom and prostitution, into dyspepsia and fasting, into love and hatred, into this present cul-de-sac; it had all come about in pursuit of symbols. In the beginning was the symbol, and darness was over the face of the Earth.

War! war! no peace! Peace is to me a war. O Lymoges! O Austria! thou dost shame That bloody spoil. Thou slave, thou wretch, thou coward! Thou little valiant, great in villainy! Thou ever strong upon the stronger side! Thou Fortune's champion that dost never fight But when her humorous ladyship is by To teach thee safety! Thou art perjur'd too, And sooth'st up greatness. What a fool art thou, A ramping fool, to brag and stamp and swear Upon my party! Thou cold-blooded slave, Hast thou not spoke like thunder on my side, Been sworn my soldier, bidding me depend Upon thy stars, thy fortune, and thy strength, And dost thou now fall over to my foes? Thou wear a lion's hide! Doff it for shame, And hang a calf's-skin on those recreant limbs. AUSTRIA. O that a man should speak those words to me! BASTARD. And hang a calf's-skin on those recreant limbs. AUSTRIA. Thou dar'st not say so, villain, for thy life. BASTARD. And hang a calf's-skin on those recreant limbs. KING JOHN. We like not this: thou dost forget thyself.

Control de la mente. Vaya estupidez. Lo cierto era que todo el mundo tenía la mente controlada, y todo el mundo se congratulaba por ello. Los controladores de mente más poderosos del mundo eran los padres, y eran ellos los que causaban más daños. Los teóricos solían olvidar que nadie nacía convencional, neurótico o con prejuicios; estas cualidades requerían ayuda ajena. Naturalmente, los padres no tenían intención de causar daño a sus hijos; se limitaban a inculcarles actitudes que consideraban importantes y útiles para ellos. Los niños recién nacidos eran pequeños computadores en espera de ser programados. Podían aprender todo cuanto les fuera enseñado, desde mala ortografía a actitudes equivocadas. Como los computadores, no sabían discriminar; carecían de elementos para diferenciar las ideas buenas de las malas. La analogía era absolutamente exacta: mucha gente había comentado el infantilismo y la fidelidad literal de los computadores. Por ejemplo, si se ordenaba a un computador <>, el computadores respondería inmediatamente que no podía ponerse los calcetines por encima de los zapatos. Toda la programación importante había terminado a la edad de siete años. Las actitudes raciales, sexuales, éticas, religiosas, nacionales. El giróscopo estaba en marcha, y los niños ya podían empezar su progreso por los cauces señalados de antemano. Control de la mente. ¿Cómo llamar a algo tan sencillo como los convencionalismos sociales? ¿Estrecharse mutuamente las manos al saludarse? ¿No dar nunca la espalda en un ascensor? ¿Servir la comida por la izquierda? ¿Colocar la copa de vino a la derecha? Cientos de pequeños convencionalismos que la gente necesitaba para estereotipar las relaciones sociales; la supresión de una sola de ellas acarrearía una ansiedad insoportable. Las personas necesitaban el control de la mente. Les gustaba sujetarse a él. Sin él se sentían irremediablemente perdidas. Pero si un pequeño grupo de gente intentaba resolver el mayor problema del mundo en la actualidad –la violencia incontrolada-, de todas partes llegaban las exclamaciones: control de la mente, ¡control de la mente! ¿Qué era mejor, control o caos?

Control de la mente. Vaya estupidez. Lo cierto era que todo el mundo tenía la mente controlada, y todo el mundo se congratulaba por ello. Los controladores de mente más poderosos del mundo eran los padres, y eran ellos los que causaban más daños. Los teóricos solían olvidar que nadie nacía convencional, neurótico o con prejuicios; estas cualidades requerían ayuda ajena. Naturalmente, los padres no tenían intención de causar daño a sus hijos; se limitaban a inculcarles actitudes que consideraban importantes y útiles para ellos. Los niños recién nacidos eran pequeños computadores en espera de ser programados. Podían aprender todo cuanto les fuera enseñado, desde mala ortografía a actitudes equivocadas. Como los computadores, no sabían discriminar; carecían de elementos para diferenciar las ideas buenas de las malas. La analogía era absolutamente exacta: mucha gente había comentado el infantilismo y la fidelidad literal de los computadores. Por ejemplo, si se ordenaba a un computador "Ponte los zapatos y los calcetines", el computadores respondería inmediatamente que no podía ponerse los calcetines por encima de los zapatos. Toda la programación importante había terminado a la edad de siete años. Las actitudes raciales, sexuales, éticas, religiosas, nacionales. El giróscopo estaba en marcha, y los niños ya podían empezar su progreso por los cauces señalados de antemano. Control de la mente. ¿Cómo llamar a algo tan sencillo como los convencionalismos sociales? ¿Estrecharse mutuamente las manos al saludarse? ¿No dar nunca la espalda en un ascensor? ¿Servir la comida por la izquierda? ¿Colocar la copa de vino a la derecha? Cientos de pequeños convencionalismos que la gente necesitaba para estereotipar las relaciones sociales; la supresión de una sola de ellas acarrearía una ansiedad insoportable. Las personas necesitaban el control de la mente. Les gustaba sujetarse a él. Sin él se sentían irremediablemente perdidas. Pero si un pequeño grupo de gente intentaba resolver el mayor problema del mundo en la actualidad –la violencia incontrolada-, de todas partes llegaban las exclamaciones: control de la mente, ¡control de la mente! ¿Qué era mejor, control o caos?

I’ll fill a tray for Mr. Thornton,” she offered, eager for any excuse to check up on the man and judge the severity of his injuries for herself, “and take it to the workshop.” “That won’t be necessary, Miss Greyson, but thank you.” Nicole spun toward the doorway. “Dar—Mr. Thornton!” She raked her gaze over his tall form. He moved a bit gingerly as he entered the kitchen, but that was to be expected after the abuse his body had taken that afternoon. No bandages in evidence, at least none that she could see. She supposed it was possible he had a wound concealed beneath his dark trousers, but she gauged his movements as he ambled to the table and didn’t detect a limp or any hitch in his stride. “Do I pass inspection?” The amusement in his voice brought a rush of heat to her cheeks. “That depends,” she brazened, lifting her chin. “Are there any hidden injuries I should be concerned about?” He made his way around the table, running his fingers along the back of each chair. “Such a personal question, Miss Greyson.” A teasing gleam lit his eyes as he steadily approached. Nicole dropped the bread knife and turned to face him fully, reaching behind herself to grip the cabinet top for support. “But you can put your mind at ease.” He didn’t stop when he rounded the table. He kept coming. Nicole’s pulse fluttered, and her grip on the cabinet doubled. “Except for a pile of bruises and some overheated skin, I’m fine.” He ceased his advance. Finally. She had to tilt her head back to hold his gaze, though, so close had he come. “I’m glad to hear it. Sir.” She added the last to try to force some distance between them. With him standing so close, all she could think about was that unexpected kiss they’d shared. Not the healthiest train of thought for a young woman who planned to leave as soon as monetarily possible. He was her employer. That was all.

KOVO LAUKIMAS Nuo dabar aš jau būsiu labai užsiėmęs, (Birželio dabar vidurys!), aš tai lauksiu Jau pavasario kito, bet ne gegužio, ne žiedonio, O tik to – prie nubudusių karklų – To pažliugėlio, to su kovais – to vasario ir kovo, Kai viskas tik dar prieš akis net ir man. Dieve, Dieve, Kaip uždainuojančių katinų ir ledokšnių meto Visada man reikėjo. Bet kai jau ateis, nors, tiesa, dar negreitai – Kol kas dar nėra jam čia vietos – Taip mokėsiu tada juo stebėtis, grožėtis, Kad negudriausias tas n o r a s p r a e i t i Jam išgaruos iš galvos, pats nustebęs Linksminsis jis ir linksmins, Kol jau reikės nenorom pasakyti: Kur tavo ranka? Patamsy juk nebematau tavo rankos.

Venne a un tratto lo scioglimento. La portiera fu aperta con fragore, il buio eccheggio' di ordini stranieri, e di quei barbarici latrati dei tedeschi quando comandano che sembrano dar vento a una rabbia vecchia di secoli.

ir vis dėl to tu kviesti nesiliovei dar kartą į save kaip į karą manęs pritrūks žinojau šiai kelionei ir nežinau kodėl man buvo gera

Comanche Heart Quotes Read My rating: 1 of 5 stars2 of 5 stars3 of 5 stars[ 4 of 5 stars ]5 of 5 stars Comanche Heart (Comanche, #2)Comanche Heart by Catherine Anderson 4,139 ratings, 4.05 average rating, 326 reviews Open Preview Comanche Heart Quotes Showing 1-8 of 8 “Do you think courage means being fearless? Or daring? Courage, real courage, is taking three steps when it terrifies you.” ― Catherine Anderson, Comanche Heart tags: courage, fear, fearless, inspirational29 likesLike Goodreads recommends Questions about Goodreads? Questions about Goodreads? Visit our Help section to find the answers you’re looking for, or let us know about your ideas to improve Goodreads. Learn More “Ask me to cut off my right arm for you, and I'll do it. Ask me to lay down my life for you, and I'll do it. But Please don't ask me to give you up now that I've found you again. Don't ask that, Amy” ― catherine anderson, Comanche Heart 20 likesLike “That's an L, as in love, and I love you more than I'll ever be able to tell you with words. I want to tell you in other ways. In the way I kiss you. In the way I touch you. In the way I hold you. Won't you let me say it my way, just once? - Swift to Amy” ― Catherine Anderson, Comanche Heart 17 likesLike “The sadness in your heart is a yesterday you can no longer see, so put it behind you and walk always forward. Swift Antelope to Amy” ― Catherine Anderson, Comanche Heart tags: forgetting-the-past, the-past-looking-to-the-future10 likesLike “A man whose yesterdays rest on his horizon travels forward into his past. The result is that he goes a very long way to nowhere.” ― Catherine Anderson, Comanche Heart 10 likesLike “¿Crees que ser valiente significa no tener miedo? ¿O atreverse? El coraje, en realidad, significa dar tres pasos cuando eso te aterra” ― Catherine Anderson, Corazón comanche 7 likesLike “This was how God had intended it to be. A precious gift. A sacred oneness. I love you. He said the words in the way he held her, his rock hard arms so gentle they felt like air around her. I love you. His hands told her-not merely touching her, but worshiping her.” ― Catherine Anderson, Comanche Heart 5 likesLike “I know, but this one is important.” He cupped his hand to her chin and looked deep into her eyes. “When you lie down tonight and close your eyes to fall asleep, take me with you. If the nightmares come, dream that I’m there.” He pressed his cheek to hers. She felt wetness touch her skin. “Don’t face them alone anymore.

—¡Asha’man, levantad la barricada tres metros! A la orden de Taim, el borde circular de la cúpula se elevó en todo el perímetro. Los desprevenidos Shaido, que habían estado empujando contra la barrera que no veían, trastabillaron hacia adelante, aunque se recuperaron de inmediato y el mar de rostros velados arremetió en masa. Pero sólo tuvieron tiempo para dar un paso antes de que se oyera la siguiente orden de Taim: —¡Asha’man, matad! La primera línea de Shaido explotó. No había otro modo de describirlo. Las figuras con cadin’sor saltaron hechas añicos en surtidores de sangre y carne. Los flujos de Saidin se adentraron a través de aquella densa rociada carmesí, saltando de figura en figura en un abrir y cerrar de ojos, y la siguiente línea de Shaido pereció, y a continuación la siguiente, y la siguiente, como si se estuvieran precipitando a un gigantesco picador de carne.

Meilė – tai namų ilgesys. Meilės paieškos suaugus – tai paprasčiausiai mamų ir tėčių ilgesio išraiška; intymumo ir romantikos ieškome todėl, kad mums visada reikia tėvų teikiamo saugumo ir dėmesio. Tiesiog ieškome to kitur. Mano tėčiui beveik aštuoniasdešimt ir jis vis dar ilgisi motinos. Visą gyvenimą mokėjo tai slėpti, bet dabar, kai jam nežinant pamažu byra savitvardos fasadas, išaiškėjo tiesa. Jam reikia tik mamos. Galėčiau ginčytis, kad visi šio pasaulio suaugusieji, net jei to nežino, sėdi ant suoliuko ir laukia, kol tėvai ateis jų pasiimti. Man atrodo, mes visi to laukiame iki pat paskutinės dienos.

För det bästa i Arnolds kulturbegrepp skär rakt igenom hudfärg, tid och rum. En av Goethes mest betydande diktsamlingar har titeln Väst-östlig divan och är inspirerad av den per¬siske rjoo-ralspoeren Hafez, vars grav i Shiraz man fortfarande vallfär¬dar till. (Diwan är det persiska ordet för diktsamling, så Goethes titel "Väst-östlig diktsamling" är uttryckligen tänkt att överbrygga denna klyfta.) Matsuo Basho, den storartade haikumästaren på 1600-talet, influerades till stor del av zenbuddhismen, och på det sättet är en indier - Siddharta Gaurama, Buddha - en del av Bashos arv. Kurosawas Blo¬dets tron - med sina dimhöljda mörka slottsmurar på berget Fuji - är en stark filmtolkning av Macbeth. Av dessa skäl borde vi låta bli att använda uttrycket "kulturell app¬ropriering" som en anklagelse. Allt kulturellt bruk och alla kulturella objekt är rörliga; de gillar att sprida sig och nästan alla är i sig själva skapade genom impulser från olika håll. Kentetyget i Ashanti gjor¬des först av färgad sidentråd som importerats från öst. Vi tog någon¬ting som andra hade gjort och gjorde om det till vårt. Eller snarare så var det människor i staden Bonwire som gjorde det. S 206

O dar norėdami pagirti stiprią moterį sakome "šita tai su kiaušais". Apie ką mes čia? Kiaušai yra silpniausia žmogus kūno dalis. Turbūt visi esame matę, kaip vyrai susiriečia vos prilietus tuos jų kiaušus, tą stiprybės simbolį. Man nereikia kiaušų. Aš turiu kiaušides, turiu gimdą. Ir net jeigu jų neturėčiau, turiu savo galvą, ryžtą bei tikslus. Kaip ir visi kiti žmonės. Nėra stipresnės ar silpnesnės lyties. Mes visi žmonės. Tačiau kodėl taip sunku tai priimti?

(...) justamente porque o Campo é uma grande engrenagem para nos transformar em animais, não devemos nos transformar em animais; até num lugar como este, pode-se sobreviver, para relatar a verdade, para dar nosso depoimento; e, para viver, é essencial esforçar-nos por salvar ao menos a estrutura, a forma da civilização. Sim, somos escravos, despojados de qualquer direito, expostos a qualquer injúria, destinados a uma morte quase certa, mas ainda nos resta uma opção. Devemos nos esforçar por defendê-la a todo custo, justamente porque é a última: a opção de recusar nosso consentimento. Portanto, devemos nos lavar, sim; ainda que sem sabão, com essa água suja e usando o casaco como toalha. Devemos engraxar os sapatos, não porque assim reza o regulamento, e sim por dignidade e alinho. Devemos marchar eretos, sem arrastar os pés, não em homenagem à disciplina prussiana, e sim para continuarmos vivos, para não começarmos a morrer.

Svarbiau už viską pasaulyje man yra vaikščioti, kur akys veda, niekam netrukdant, mylint gyvūnus, gamtą ir orą, kuo galiu naudotis, kiek širdis geidžia. <...> Aš noriu būti geras sūnus savo mamai ir geras draugas savo draugams. Ir dar - aš noriu būti paprastas praeivis.

Įžūliai tvirtinu, kad mano atsiradimas popietės laike, kurį Carlas Jungas apibūdina, kaip amžiaus tarpsnį nuo 55 iki 85 metų, yra naudingas visiems, kuriuos jaudina senėjimo tema. Daugelis rašytojų ir žurnalistų apie amžėjimą kalba grynai teoriškai, nes jie dar nėra popietės laiko žmonės. O aš esu, todėl šią temą suvokiu iš vidaus. Ženkliai už mane vyresni šios temos vengia ir juos galima suprasti: artėjant prie gyvenimo pabaigos, įsijungia mąstymas – „kam tuščiai aušinti burną, jei nieko negalima pakeisti“. Itin garbaus amžiaus žmonių vidinė ugnis dažnai būna užgesusi. Jie nebemato prasmės keisti savo ir visuomenės požiūrio. O manoji dar liepsnoja. Aš dar noriu. Šiandien esu 15 metų šiauriau savo penkiasdešimtmečio ekvatoriaus. Man 65 metai. Oficialiai esu pensininkė, tačiau savo statusu didžiuojuosi ne daugiau nei tuo, kad gimiau pirmadienį. Pensijos amžius man joks asmeninis pasiekimas. Jis tereiškia, kad man pasisekė, ištraukiau laimingąjį bilietėlį – sulaukiau laiko, kada „Sodra“ ėmė mokėti man. Septintos dešimties įpusėjimo faktas man reiškia, kad pavyko apgauti mirtį ir mokesčius, kuriuos ant šimto dolerių kupiūros pavaizduotas mokslininkas Benjaminas Franklinas pavadino „dviem dalykais, kurių neįmanoma išvengti.“ Suprantu, kad mano pergalė laikina, tačiau kokia saldi! Saldumo neapkartina netgi „Sodros“ pažymėjimas, kuris vadinasi ne darbo stažo, ne brandos, ne senjoro, o – SENATVĖS. Sovietų animacinis filmas „Kapitono Vrungelio nuotykiai“ pagimdė sparnuotą frazę – „kaip laivą pavadinsi – taip jis ir plauks.“ Bet aš manau – kaip pavadinsi nepagadinsi. Nesvarbu, kad turiu „senatvės pensijos pažymėjimą“ ir jaunimui esu garbaus amžiaus moteris. Aš nesijaučiu sena. Man senatvė – tai pasidavimas, smalsumo praradimas, nematymas prasmės. Kol žmogus veiklus, domisi gyvenimu, tol jis nėra senas. Mes baidomės žodžio „senas“ ir jį siejame pagrinde su negatyviais dalykais. Aš irgi sieju. Gal todėl, kad jaunystėje per dažnai traukiau bitlų dainą When I’m Sixty Four ir mano smegenyse užsifiksavo liūdnos ir bjaurios senatvės scenarijus. Dar prieš kelis metus ši daina man atrodė smagi ir nuotaikinga. Planavau, kaip su svečiais ją linksmai trauksime per mano 64-ąjį gimtadienį. Bet kai atėjo laikas, šios dainos klausytis iš viso nepanorau. Paulas McCartney dainą When I’m Sixty Four (liet. „Kai man bus šešiasdešimt ketveri“) parašė savo tėčio 64-jo gimtadienio proga, pats būdamas keturiolikos. Viename interviu McCartney pasakoja apie pianistą, kuris grodamas senelių globos namuose, kūrybiškai pakeitė žodžius į When I’m Eighty Four (liet. „Kai man bus aštuoniasdešimt ketveri“), nes suvokia, kad senjorams 64 metai jokia senatvė, o dar labai jaunas amžius. Paulas McCartney tvirtina, kad jei šią dainą rašytų šiandien, ji vadintųsi „Kai man bus 94.“ Man šis McCartney pasidalinimas stipriai rezonuoja. Aš irgi, kaip turbūt ir jūs, epitetą „senas“ visada taikau savo „dabartiniam amžiui“ plius mažiausiai dvidešimt ar trisdešimt metų.

Kyšio nesu ėmęs. Bet tai nereiškia, kad nemokėčiau paimti. Bėda ta, kad man niekas neduoda. Vieni gal mano, kad aš neimsiu, kiti – kad pasijuoksiu, aprašysiu... Dar kitas gal bus girdėjęs, neva aš nemėgstąs tų dalykų. Mieli Lietuvos žmonės! Nepasiduokite piktavalių provokacijoms. Belskitės ir bus atidaryta. Žinau, atsiras chamų, kurie paklaus: o už ką tau duoti? Pats gražiausias kyšis man būtų – už nieką. Bet galima – už visą gyvenimą. Juk nė sykio negauti – tai tas pat, kaip nė sykio neskristi lėktuvu, nepamatyti Paryžiaus...

Argumentai, kad viską (pavyzdžiui, nuogumą) reikia suprasti tik metaforiškai, metonimiškai ar dar velniai žino kaip onomatopėjiškai, man tokiais atvejais sukelia tik maudulį paausyje. Politikai neturi jokių perkeltinių prasmių. Vienintelė jų prasmė — viešas parazitavimas ir manipuliavimas.

Man buvo tiek pat metų, kiek ir tau, kai atlikau pirmąją praktiką ligoninėje. Ir štai mums kartą atvežė benamį, kurį partrenkė mašina. Dar buvo gyvas, bet labai smarkiai sumaitotas. Nelabai mes ir stengėmės. Akivaizdu, niekam senis nereikalingas ir niekas jo nepasiges. Dvokas, purvas utėlės, pūliniai. Žodžiu, paguldėm nuošaliau, kad nieko neišteptų. Pats nusibaigs. O man paskui reikėjo iškuopti, išmazgoti kūną ir išsiųsti į morgą. Visi išėjo, paliko mane vieną. Išėjau parūkyti ir galvoju - kam man visa tai? Kas man tas senis? Kam jis reikalingas? Kol rūkiau, tas nusibaigė. Ir štai šluostau kraują, pūlius - atsainiai, kad tik greičiau išsiųsčiau jį į šaldiklį. Ir tada pagalvojau, kad galbūt jis kažkieno tėvas. Atsinešiau karšto vandens dubenį, ėmiau jį mazgoti. Kūnas senas, apleistas, apgailėtinas. Niekas jo metų metus neglostė. Ir štai mazgoju jo kojas, baisius susisukusius pirštus, o nagų beveik nebėra - visus grybelis suėdęs. Šluostau kempine visas jo žaizdas, randus - ir tyliai su juo kalbuosi: na, ką, tėvai, sunkus tau teko gyvenimas? Nelengva, kai tavęs niekas nemyli. O ir kaip tavo metų gyventi gatvėje tarsi benamiam šuniui? Bet dabar jau viskas baigėsi. Pailsėk! Viskas dabar gerai. Nieko nebeskauda, niekas šalin nevaro. Štai taip mazgojau jį ir kalbėjausi. Nežinau, ar padėjo jam tai po mirties, tačiau man labai padėjo gyvenime.

The functional defect of socialism is that it is not social. It has not helped the poor man by eradicating the prince; it has only made the prince poor. If it has not put a chicken in every pot, it has removed the peacock from every lawn. It has made liberality a casualty of an artifact called liberalism. Such may satisfy the motive of envy; it is irrelevant to the motive of charity, and in the collectivist bosom it engenders the very greed it scorned.

man is saved with the world and not from it.

Noriu dar kartą pasakyti, kad Evangelija kalba apie gyvenimą. Evangelija yra pats gyvenimas. Kai skaitau Evangeliją celėje, kyla asociacijos iš nugyvento gyvenimo, prisimenu žmones, kuriuos sutikau, kurie padarė man bloga ar kuriems padariau bloga aš, kurie mane mylėjo ir kuriuos myliu aš – visur Evangelija, visa ji apie tai. Tačiau kai neturiu tos knygos prieš save, kai važiuoju troleibusu, vaikštau universitete ar einu Laisvės alėjai žiūrėdamas į veidus, aš matau, kad tai irgi yra Evangelija. Kai Raštas prieš mane – visos mintys krypsta į gyvenimą, kai gyvenimas prieš mane – visos mintys – į šventąją Knygą. Tik taip mes tampame evangeliniais žmonėmis. Koks atpildas už tai? Atpildas – pats gyvenimas. Nekalbu apie uždarbį, pelną, magiją, tai, kad pradės sektis, imsime išlošinėti loterijoje ar pan. Ne, gyvenimas liks toks pat. Sunkumų, problemų nesumažės, o gal net padaugės. Bet… aš jau mokėsiu tą gyvenimą su visais sunkumais, problemomis nugyventi ir, nepaisant visų sunkumų, nesusipratimų, gal net žiaurumų, džiaugtis, būti linksmu, giedraminčiu, jaustis laimingu. Laimingo gyvenimo prasmė nėra sėkmė, bet veikiau tai, kad net kai sunku, jeigu nesiseka, aš vis tiek sakau: šitą gyvenimą verta gyventi. Aš moku išlaikyti viltį, tai yra būti laimingu. Sėkmė ne visada sutampa su laime.

Kad taip toje pralekiančių prasimanymų karalystėje ga­lėtum išgirsti tikrovės balsą! Bet ne – arba penkiolikos metų senumo aidai, arba išmoktos giesmės. Tėvynės spauda, trauk­dama privalomą gaidą, tyli kaip kapas, kaip praraja, kaip pa­slaptis, o emigracinė spauda – padori. Be abejonės, mūsų dvasia emigracijoje tapo labai tauri. Emigracijos spauda primena ligoninę, kurioje sveikstamieji gauna tik lengvai virš­kinamos sriubytės. Kam aitrinti senas žaizdas? Kam dar labiau apkartinti gyvenimą, tarytum tų sunkumų dar mažai būtume patyrę? Ir beje – argi, gavę lupti, neprivalėtume elg­tis mandagiai?.. Tad klesti čia visos krikščioniškos dorybės, gerumas, žmoniškumas, gailestingumas, pagarba žmogui, sai­kingumas, kuklumas, dorumas, apdairumas, protingumas, ir visa tai, kas čia rašoma, pirmiausiai yra geranoriška. Šitiek do­rybių! Nebūtume tokie dorybių įsikūnijimai, jei tvirčiau sto­vėtume ant kojų. Aš nepasitikiu nevykėlių dorybe, dorybe iš vargo, ir visa toji moralė primena man Nietzsche’s žodžius: „Papročių sušvelnėjimas yra mūsų silpnumo padarinys“. Priešingai nei emigracijos, tėvynės balsas skamba garsiai ir kategoriškai, net sunku patikėti, kad tai nėra teisybės ir gy­venimo balsas. Čia bent jau viskas aišku – juoda ir balta, blo­ga ir gera, čia moralė skamba garsiai ir muša kaip lazda. Ta giesmė skambėtų nuostabiai, jei giedotojų ji negąsdintų ir jei nevirpėtų jų keliantys gailestį balsai... Milžiniškoje tyloje for­muojasi mūsų nešlovinga, nebyli, užkimšta gerkle tikrovė.

Po poros minučių suvokiau, kad kalbėti man dar sunkiau nei klausytis, problemų man kėlė santykiai su žmonėmis apskritai <…>.

Philipp Töller hat Tobias Hachmanns Beitrag geteilt. 31. März um 16:37 · Tobias Hachmann Gestern um 16:02 · Rückmeldungen voll erwünscht, vor allem von meinem theologischen Diskussionspartner Philipp Töller ! Mal mein persönlicher Vorschlag für eine religiöse Wissensquelle, die verschiedene Religionen in all ihren Gemeinsamkeiten zusammenschließt und alle Glaubensansätze toleriert anstatt einseitig auszuschließen: Das Naturrecht von John Locke als religiöse Wissensquelle, die mal komplett unabhängig von irgendeiner spezifischen Religion, sondern absolut universell ist. Sie stellt für mich eine empirisch-erkenntnistheoretische Alternative zum Auswendig-Lernen von Gebeten oder Versen aus spezifischen Büchern wie der Bibel, dem Koran oder der Thora oder was auch immer dar. Ein absolutes religionsübergreifendes universelles Wissen über das gottgegebene Naturrecht ist generierbar indem man seinen Blick auf folgendes wendet: Gott hat die empirisch wahrnehmbare materielle Außenwelt der Schöpfung und die durch Selbstreflexion ebenfalls empirisch wahrnehmbare innere Konsitution des Menschen in einer Harmonie aufeinandender abgeglichen. Dabei gilt: Innere Konstitution ist definiert als ANGEBORENE Fähigkeiten, die der Mensch UNABHÄNGIG VON GESELLSCHAFTLICHER PRÄGUNG INSTINKTIV besitzt. Dazu zählen einerseits empathische Bedüfrnisse wie das nach Liebe, Luststreben, Streben nach Selbsterhaltung, andererseits aber auch vernunftgebundene Freiheitsfähigkeiten wie das gezielt gesteuerte motorische Bewegen nach Zwecksetzung des eigenen Willens und vor allem die damit zu verwirklichenden angeborenen Talente. Die Faktoren der Angeborenheit und der Unabhängigkeit von der Gesellschaft habe ich hier deswegen betont, weil sich gerade dadurch das Naturrecht auszeichnet: Es ist jedem gottgewollt angeboren wie das Recht auf Leben und nicht gesellschaftlich konstituiert bzw. abhängig von einem willkürlichen Gemeinwillen der Bevölkerung oder von Gesetzesvorschriften, die z. B. durch diktatorische Staaten sehr willkürlich festgelegt werden können. Es hängt nur ab von den nicht willkürlichen natürlichen Ausstattungen, über die alle Menschen objektiv betrachtet verfügen - und zwar komplett unabhängig von der historischen Epoche und dem sozialen Umfeld, in dem sie leben. Wenn nun Gott diese inneren natürlichen, angeborenen (also nicht gesellschaftlich anerzogenen) Wesenheiten/ Konsitutionen aller Menschen wie oben erwähnt in seiner vorausdenkenden und alles überblickenden Allwissenheit in Harmonie nach einem ewig gültigen Schöpferplan auf die Außenwelt abgeglichen hat, so entsteht daraus folgende Quelle des religiösen Wissenserwerbs: Gott hat den Menschen mit der naturgegebenen Vernunft so konzipiert, dass er (der Mensch) gezielt auf die Ressourcen der Außenwelt, die ihm umgibt - egal in welcher Gesellschaft er lebt - einwirken kann, um durch eigene Zweckverwirklichung persönliche Talente und Freiheit zu auszuleben. Religiösen Wissenserwerb generiert Locke dabei wie folgt: Aus dem zuletzt beschriebenen vom heiligen Schöpferplan eigentlich vorgesehenem Verhältnis zwischen Individuum und Außenwelt leitet Locke ab, dass nach Gottes Willen alle Menschen diese Freiheit der Fähigkeiten-Auslebung sich gegenseitig geben sollten. Seine Begründung dieser Deduktion: Wäre dem nicht so, hätte Gott nicht jedem einzelnen Menschen diese zielgsteuerte geistige Spontanität des eigenen Willens geschenkt, und er hätte die Welt nicht so konzipiert, dass (eigentlich) für alle Menschen genug Ressourcen zur Selbstverwirklichung da sind (da sein sollten). Doch Gott hat in der Tat alles so konzipiert und ursprünglich auf diese Weise die erwähnte Harmonie zwischen angeborener gesellschaftsunabhängiger Konstitution und äußerer Lebenswelt hergestellt... oder aus heutiger nicht-ursprünglicher Sicht gesprochen: Eine Harmonie, die eigentlich von uns wiederhergestellt werden sollte. Um diese Freiheitsfindung in Form des Vereinigens beider Harmonieseiten anzutreiben hat Gott - so

Eglė: ...Žinai, ką aš čia veikiu? Vaikštau į Britų Muziejų. (Pilsto viskį) Nes jo vis nėra... Nevermind. Tu nebuvai ten, ar ne? Benas: Ne, nebuvau... Eglė: Ir nebūk. Ten visas pasaulis suvežtas. Mumijos guli - gal dvidešimt. Faraonai Egipto... O žmonės praeina, pažiūri, žiovauja, nes jau pavargę. Nes visko, bliat, tiek yra daug, nu negali tu apžioti... Ir viskas kažkaip be vertės, nors iš tikrųjų vertinga - išvežk tu tą viską atgal, ir bus tau tokia vertė... Mumijos - jos gi karaliai, ir ne šiaip ten Elžbieta, o real valdovai - pasaulio. O guli visai be vertės. Skudurais apvyniotos. Man taip prieš jas nepatogu... Ir viskas ant to čia stovi - nebent cigarečių įveši, o apie vertę pamiršk. Neįveši, ir viskas. Nepraleidžia per sieną. Neik ten, gerai? Benas: Gerai. Eglė: Prižadėk man. Benas: O.K. Eglė: Nes tu dar turi jėgos. Aš kažkodėl dar jaučiu, kad tu nenugalėtas. Benas: Nežinau. Negalvojau... Eglė: Ir negalvok, gerai. Jie per tai ir naikina.

Paskui jis man pradėjo siūlyti bilietus į "West Hamą". Nes mes prie pat stadiono, ir aš jau seniai pastebėjau, kad eina pro mano FUNERAL minios žmonių su šalikais. Paskui tylu kelias valandas, o tada jie jau grįžta - kaip žemę būtų pardavę. Rimtai, - tokie prislėgti, kad baisu net žiūrėti. Ir taip kartoja tas apeigas maždaug kas porą savaičių. O futbole aš nestiprus. Aišku, žinojau beisiką - "Barselona", "Realas". Ir anglų ten - "Liverpulis"... Bet "West Ham United" - sorry. O čia atskira specifika - mokoma pralaimėti. Ir taip jie visą gyvenimą galvas nuleidę ir vaikšto - užprogramuoti lūzeriai. Dar už tai susimoka - trisdešimt svarų už kartą. Bet pas Azimą pigiau - dvidešimt, kartais penkiolika... Ir kažkaip susigundžiau. Nes norisi integruotis, turėti ką nors su jais bendro - bent jau dryžuotą šaliką. Nu ir šiaip - pramogų. Kas tie dvidešimt svarų, jeigu tu pasikrautum, medžiotum kaip ant sparnų, o dar, neduok Dieve, pagautum - koks tada būtų Fandango. Žodžiu, aš pradėjau vaikščioti, nes kažkodėl įtikėjau, kad va aš pradėsiu vaikščioti ir pradėsim laimėti. Ir nichuja. Pralaimim. Jau trečias kartas iš eilės.

Gegužės 28 Lig šiol man vis taip ir nepavyko įsiskverbti į tai, ne kas vadinama gyvenimu, bet kas yra gyvenimas. Aš vis dar tebe­vaikštau aplink duris.

Vedeți dumneavoastră: rațiunea, domnilor, e un lucru bun, nu încape îndoială, dar rațiunea nu-i decât rațiune și-i satisface omului numai capacitatea de a raționa, pe când vrerea este manifestarea întregii vieți, adică a întregii vieți a omului, cu tot cu rațiune și cu toată sensibilitatea la pișcături! Și cu toate că, din această manifestare, viața noastra iese adeseori cam mizerabilă, e totuși viață, nu o simplă extragere a rădăcinii pătrate. Eu, de pildă, absolut firesc, vreau să trăiesc ca să-mi satisfac toată capacitatea mea de a trăi, nu ca să-mi satisfac doar capacitatea mea de a raționa, adică a douăzecea parte din toată capacitatea mea de a trăi. Ce știe rațiunea? Rațiunea nu știe decât ceea ce a apucat să afle (unele lucruri, poate, nici nu le va afla vreodată; chiar dacă nu-i o consolare, de ce n-am spune-o?), iar natura omenească acționează toată pe de-a-ntregul, cu tot ce e în ea, conștient și inconștient, și chiar dacă minte, totuși trăiește.