“
Kad taip toje pralekiančių prasimanymų karalystėje galėtum išgirsti tikrovės balsą! Bet ne – arba penkiolikos metų senumo aidai, arba išmoktos giesmės. Tėvynės spauda, traukdama privalomą gaidą, tyli kaip kapas, kaip praraja, kaip paslaptis, o emigracinė spauda – padori. Be abejonės, mūsų dvasia emigracijoje tapo labai tauri. Emigracijos spauda primena ligoninę, kurioje sveikstamieji gauna tik lengvai virškinamos sriubytės. Kam aitrinti senas žaizdas? Kam dar labiau apkartinti gyvenimą, tarytum tų sunkumų dar mažai būtume patyrę? Ir beje – argi, gavę lupti, neprivalėtume elgtis mandagiai?.. Tad klesti čia visos krikščioniškos dorybės, gerumas, žmoniškumas, gailestingumas, pagarba žmogui, saikingumas, kuklumas, dorumas, apdairumas, protingumas, ir visa tai, kas čia rašoma, pirmiausiai yra geranoriška. Šitiek dorybių! Nebūtume tokie dorybių įsikūnijimai, jei tvirčiau stovėtume ant kojų. Aš nepasitikiu nevykėlių dorybe, dorybe iš vargo, ir visa toji moralė primena man Nietzsche’s žodžius: „Papročių sušvelnėjimas yra mūsų silpnumo padarinys“.
Priešingai nei emigracijos, tėvynės balsas skamba garsiai ir kategoriškai, net sunku patikėti, kad tai nėra teisybės ir gyvenimo balsas. Čia bent jau viskas aišku – juoda ir balta, bloga ir gera, čia moralė skamba garsiai ir muša kaip lazda. Ta giesmė skambėtų nuostabiai, jei giedotojų ji negąsdintų ir jei nevirpėtų jų keliantys gailestį balsai... Milžiniškoje tyloje formuojasi mūsų nešlovinga, nebyli, užkimšta gerkle tikrovė.
”
”