Nes Quotes

She turned her head so slowly it was like watching a puppet move. Her eyes met his. Death watched him. But Death had walked beside him every day of his life. So Cassian stroked his thumb along her palm and said, “Hello, Nes.

Death watched him. But death had walked beside him everyday of his life. So Cassian stroked his thumb along her palm and said, “Hello Nes.

Tu n’es encore pour moi qu’un petit garçon tout semblable à cent mille petits garcons. Et je n’ai pas besoin de toi. Et tu n’as pas besoin de moi non plus. Je ne suis pour toi qu’un renard semblable à cent mille renards. Mais, si tu m’apprivoises, nous aurons besoin l’un de l’autre. Tu seras pour moi unique au monde. Je serai pour toi unique au monde.

Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter*. * Tas pats, bet kitaip (lot.)

We’ll make a coronation of it, Nes.” “I already have a crown,” she said. “I just want you.

On meurt toujours trop tôt ― ou trop tard. Et cependant la vie est là, terminée: le trait est tiré, il faut faire la somme. Tu n'es rien d'autre que ta vie.

Tu n'es rien d'autre que ta vie.

,,Apie skausmą nereikia klausti, skausme reikia užjausti, atjausti, būti šalia ir laikyti tą, kuriam skauda, už rankos. Ko gero, tai paprasčiau nei prisiverst pasiteirauti: ,,Kaip tavo sveikata?“ Paprasčiau, nes žmoniškiau.

Tapai mediku, o pamatei, kad esi mėsininkas, tai mesk gydęs, nes imsi žmones pjauti. Taip pat ir su kunigyste.

Vous savez, Miss Jarmond, faire revivre le passé n'es pas chose facile. On a parfois des surprises désagréables. La vérité est plus terrible que l'ignorance.

Prodiuseriai reikalauja rašyti įdomius dialogus, tačiau žmonės realiame gyvenime kalba neįdomiai, nes jie kvaili. Iš kur aš ištrauksiu įdomių pokalbių, jeigu žmonės durniai.

Aš negalėjau padaryti iš jos žmogaus, nes ji buvo žmogus.

Kad negalima, tai visai nerašyk, nes prievarta niekad nieko gero neparašysi.

Tu n’es plus là où tu étais, mais tu es partout là où je suis.

Je dis : pourquoi moi ? Il dit  : parce tu n'es pas du tout comme les autres, parce qu'on ne voit que toi sans que tu t'en rendes compte. Il ajoute cette phrase, pour moi inoubliable  : parce que tu partiras et que nous resterons.

„… lietuvių tauta privalo būti išsaugota, nes joje slypi raktas visoms mįslėms – ne tik filologijos, bet ir istorijos — įminti”.

Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.

Le comble de la séduction, c'est de lui donner l'illusion que tu n'es pas en train d'essayer de la séduire.

Nes to, kurio nebegalima išgydyti, nebegalima ir sužeisti.

What if I tell you what the rock and darkness and sea beyond whispered to me, Lord of Bloodshed? How they shuddered in fear, on that island across the sea. How they trembled when she emerged. She took something - something precious. She ripped it out with her teeth. What did you wake that day in Hybern, Prince of Bastards? What came out was not what went in. How lovely she is - new as a fawn and yet ancient as the sea. How she calls to you. A queen, as my sister once was. Terrible and proud; beautiful as a winter sunrise. Nesta. Nes-ta. How the wind moans her name. Can you hear it, too? Nesta. Nesta. Nesta. What did she do, drowning in the ageless dark? What did she take?

„Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų.

Du moins, sur ce trottoir où je t'abandonne,j'ai l'espérance que tu n'es pas seule.

You could have ruled the world with your power,' he said carefully. 'I don't want to rule the world.' Her eyes were unguarded in a way he had never seen. Mate, she had called him. 'What do you want?' Cassian managed to ask, voice rasping. She smiled, and damn if it wasn't the loveliest thing he'd ever seen. 'You.' 'You've had me from the moment you met me.' She tucked a strand of hair behind an arched ear. 'I know.' He brushed a kiss over her mouth. But Nesta said, 'I want a disgustingly ornate mating ceremony. He laughed, pulling away. 'Really?' 'Why not?' 'Because I'll never hear the end of it from Azriel and Mor.' Or the Illyrians. Nesta considered. Then pulled something out of her pocket. A small biscuit, swiped from a tray in the birthing room. 'Then here. Food. From me to you, my mate. That's the official ritual, isn't it? The sharing of food from one mate to the other?' He choked. 'These are my two options? A frilly mating ceremony or a stale biscuit?' Her face filled with such true light, it nearly stole the breath from him. 'Yes.' So Cassian laughed again, and folded her fingers around the pathetic biscuit, leaning to whisper in her ear, 'We'll make a coronation of it, Nes.' 'I already have a crown,' she said. 'I just want you.

Bien sûr, dit le renard. Tu n'es encore pour moi qu'un petit garçon tout semblable à cent mille petits garçons. Et je n'ai pas besoin de toi. Et tu n'as pas besoin de moi non plus. Je ne suis pour toi qu'un renard semblable à cent mille renards. Mais, si tu m'apprivoises, nous aurons besoin l'un de l'autre. Tu seras pour moi unique au monde. Je serai pour toi unique au monde...

Sauf ton respect, fille, tu n'es pas la feuille la plus avantageuse de notre arbre généalogique. Je veux dire, c'est juste un musée que tu tiens, pas une orfèvrerie.

He added with a sharp grin that made her swallow, “Just you and me, Nes.

Ji pernelyg bijojo būti vienu iš tų žmonių be istorijos ir būtent todėl pralaimėjo, nes išgyveno istoriją, kuri kartą jau buvo papasakota. O tai yra tas pats, kas negyventi.

prancūzai klydo sakydami kad kuo daugiau viskas keičias tuo daugiau viskas pasilieka kaip buvę nes iš tiesų niekas nepasilieka kaip buvę.

Žodis ryžtingas dvidešimt pirmame amžiuje beveik išnyko, nes išnyko kam nors pasiryžusių žmonių poreikis.

the Super NES, which would hit stores on August 23, 1991. All systems would come with the groundbreaking new Super Mario World game, while four others would immediately be available for purchase: F-Zero, Pilotwings, Gradius III, and SimCity.

Vadinas, varomoji jėga yra ne individo sąžinė, o santykis, atsiradęs tarp jo ir kitų žmonių. Ne todėl blogai elgiamės, kad sunaikinome savyje Dievą, o todėl, kad Dievas ir net Šetonas tampa nesvarbūs, nes sankciją veiksmui suteikia kitas žmogus.

- [...] On ne doit pas douter de la beauté des choses, même sous un ciel tortionnaire. Si tu n'es pas étonné par le chant du coq ou par la lumière au-dessus des crêtes, si tu ne crois pas en la bonté de ton âme, alors tu ne te bats plus, et c'est comme si tu étais déjà mort. - Demain, le soleil se lèvera et on essaiera encore, a dit Prothé pour conclure.

She batted him away and gestured to the muscles hidden beneath his shirt. "You're going to make me look like that?" His low laugh rippled over her body. "No one can look like this but me, Nes." Arrogant ass. "Rhysand and Azriel do," she said sweetly. "I've got one or two muscles on them." "I don't see it." He winked. "Maybe they're in other places." She couldn't help it. Couldn't stop it. Not the flash of desire, but the smile that overtook her face. She huffed a laugh. Cassian stared like he hadn't seen her before. His shock was enough that Nesta dropped her smile. "All right," she said. "Warm-up, then abdominals.

Non. Tu n'es plus le maître anonyme du monde, celui sur qui l'histoire n'avait pas de prise, celui qui ne sentait pas la pluie tomber, qui ne voyait pas la nuit venir.Tu n'es plus l'inaccessible, le limpide, le transparent. Tu as peur, tu attends. Tu attends, place Clichy, que la pluie cesse de tomber.

Amžina žmonijos scena: prievartos tarnai, jų auka, o greta - visada ir visais laikais - trečias, žiūrovas, kuris nepakelia rankos apginti auką ir nebando jos išvaduoti, nes bijosi dėl savęs. Ir kaip tik dėl to jam nuolatos gresia pavojus.

Iš pradžių gėrėm alų, paskui irgi alų, dar vėliau — alų. Apie trečią valandą supratau, kad laikas užbraukti juodą praeitį ir pradėti naują gyvenimą, nes pajutau, kad nebesuprantu, ar aš Juozas, ar aš Erlickas, ar aš jau tiesiog pati gamta.

Meilės kaltės bus atleistos, nes tyroj meilėj nėra nieko pikta. Bet jausmingoj meilėj yra tiek pat neapykantos, egoizmo ir apmaudo, kiek ir meilės.

By 1990, Nintendo of America had sold nearly thirty million consoles, resulting in an NES in one out of every three homes.

Mes gavome dovanų ugnį, nes mumyse buvo kažkas dieviško. O dabar mes slepiame ją, nes žudome savyje tą dievišką dalelytę.

Šiandien esu įsitikinusi, kad niekas nieko nepraranda, nes niekas niekam ir nepriklauso. Štai tikroji laisve: turėti svarbiausią dalyką pasaulyje, bet jo nesisavinti.

Visi nori trupučio skausmo ir pažeminimo, nes tuomet - pats didžiausias malonumas. Bet geriau, kai tokie dalykai lieka nuotykiu, o ne tampa gyvenimo būdu.

Es negribu ne kāpt, ne vīties. Cik viegli nu ir atsacīties no zābakiem, kas mani nes, no putekļiem uz palodzes.

Bimbalai tam i yra, ka iestų, o tu esi, ka duotum krauja. Nes o ką tu geresnia pasauliui davei? Viską tik jami.

Kovo 31 Laukti. Laukti nežinant ko. Laukti visu kūnu virpant pa­vasario naktį. Laukti, susitikti ir išsiskirti - amžinai, nes kiek­vienas išsiskyrimas yra amžinas.

Niekur nieškok durų į kitokį pasaulį, nes tos durys yra tavyje.

Gudriai pakalbėti gali ir kvailas. Tai priklauso nuo įgudimo, nuo sekimo kitais, o kartais ir nuo paties kvailumo, nes ir kvailumas kartais mums gali atrodyti gudrus ar bent įdomus.

Kai aš buvau vaikas, mano mama man pasakė, kad aš esu mažas gabalėlis dangaus, kuris atėjo į pasaulį, nes mama ir tėtis ją labai mylėjo! Tik vėliau aš supratau, jog tai nebuvo tiesa.

Yra didelė, bet visiškai kasdieniška paslaptis. Visi žmonės su ja susiję, kiekvienas ją žino, bet tik nedaugelis apie ją pagalvoja. Dauguma paprasčiausiai su ja taikstosi ir nė kiek nesistebi. Toji paslaptis - tai laikas. Jam matuoti yra kalendoriai ir laikrodžiai, bet tas nedaug ką sako, nes kiekvienas žino, kad kartais viena valanda atrodo kaip amžinybė, o kitais kartais ji prabėga kaip akimirka - nelygu, ką žmogus tą valandą patiria. Laikas yra gyvenimas, o gyvenimo būstas - žmogaus širdis.

(...) il fallait séparer nos souffles, s'écarter, s'espacer, se lever, se dédoubler, et c'est toujours autant de perdu. Quand on a deux corps, il vient des moments où l'on est à moitié. - Est-ce que je suis envahissante? - Terriblement, lorsque tu n'es pas là.

Tuomet mes iš tikrųjų buvome pasiekę dugną - nesakau "prarajos", nes nuo tada patyriau, kad praraja dugno neturi ir kad mes visi galim mušti gylio rekordus, niekada neišsemdami tos įdomios institucijos galimybių.

Ateina Kalėdos, ir aš pradedu galvoti apie sniegą. Rimti, praktiški žmonės pasakys: tai sentimentalu. Bet tas nieko nepadės. Aš vis galvoju apie sniegą. Kalėdos ir sniegas man beveik tas pats. Labai labai nekrikščioniška, kai kas pasakys. Bet tai netiesa. Aš žinau, Dievas myli sniegą lygiai kaip aš... nes jis jį padarė...

Žmogus sviedžia pagalį, o šuo nubėga ir dantyse jį parneša atgal. ,,Koks protingas šuo, - galvoja žmogus, - nes daro tai, ko aš noriu." O katė pagalio neatneša. ,,Neprotinga katė", - nutaria žmogus. O katė galvoja: ,,Nusviedei pagalį, kvaily, tai pats ir atnešk. Aš tau ne tarnaitė. Aš laisva. Aš ne šuo ir padų tau nelaižysiu.

Rugsėjo 24 Niekad, niekam ir niekuo nesiskųsti. Viską priimti kaip dovaną. Kiekvienas skundas veda į savęs gailėjimąsi, nevertą blaivaus ir stipraus žmogaus vardo. Mirti naktį, nesigailint, kad rytoj ir vėl patekės saulė. Nebijoti vienatvės, nes gamta dar vienišesnė. Niekuomet neprarasti kantrybės, nes ir gamta jos niekad nepraranda.

Sausio 5 Nesuskaitomi gyvenimo variantai. Gyventi amžinai. Gy­venti tik trumpą momentą. Gyventi kartu. Išsiskirti ir niekad nesusitikti. Pagal Sartre’ą (Camus nekrologe), nes ir niekad ne­besusitikti, yra tik kitas kartu gyvenimo būdas.

Turistinių planų sudarymas visada baigiasi depresija, nes supranti, kad lankytinas ir nelankytinas vietas gali dėlioti ar konservuoti į stiklainius iki mirties, bet vis tiek nesudėliosi taip, kad tilptų į metus. Dešimt metų. Ar keturis gyvenimus.

Ir Uršulę Norvaišaitę jam stebėtinai gerai sekėsi mesti iš galvos – kai susikaupdavo ir susitelkdavo į kokį reikalą, jau visiškai apie ją nebegalvodavo, ypač jei dar būdavo šalia kitų žmonių; ir tai jau buvo sėkmė, nes dabar apie ją jau galvodavo kur kas mažiau nei pirmosiomis dienomis. Dabar apie ją galvodavo tik tada, kai nuo nuodėmingai pats save liesdavo; dar galvodavo kiekvieną rytą prausdamasis prieš veidrodį; ir tik tada, kai valgydavo ar gerdavo ką saldaus’ ar pamatęs tamsų medų, kurio spalva priminė jos plaukus; tik kai einant gatve suskambėdavo kokios bažnyčios varpai ar pamatydavo žingsniuojančią vineuolę; tik tada kai pamatydavo ką nors ryškiai raudono arba kai pamatydavo ką nors vos vos besišypsant pačiais lūpų kampučiais, arba – išvydęs ką nors vilkint ilgais baltais marškiniais, apsitaisius šviesiai pilkai arba turint visiškai rudas akis, arba šiaip, kai nebesusikaupdavo skaitydamas, kai atsipalaiduodavo, užsimiršdavo, nebūdavo niekuo užsiėmęs, ir atleisdavo minčių vadžias; n air dar gulėdamas lovoje prieš miegą; tą sunkią valandą, kai pavargęs protas nenori paleisti iš gniaužtų praėjusios dienos; ir dar kartais, jei kankindavo nemiga arba ką ryškiai sapnuodavo ir pabudęs atsimindavo ją sapnavęs; bet visą kitą laiką Jonas Kirdėjus apie Uršulę beveik jau visiškai nebegalvojo ir laikė tai tikrai geru pasiekimu.

Nesta,' he said into her ear. 'Nesta, open your hand and come back.' Her breathing sharpened. The cold deepened. 'Nesta,' he snarled- And the cold halted. It didn't vanish, but rather... stopped. Nesta's eyes flicked open. Silver fire burned within. Nothing Fae looked out through them. Rhys shoved Feyre behind him. She shoved her way back to his side. But Nesta's hand continued to squeeze Cassian's. He squeezed back, let his Siphons send a bite of power into her skin. She turned her head so slowly it was like watching a puppet move. Her eyes met his. Death watched him. But Death had walked beside him every day of his life. So Cassian stroked his thumb along her palm and said, 'Hello, Nes.' Nesta blinked, and he let his Siphons bite her with his power again. The fire flickered. He nodded to the map, 'Let go of the stones and bones.' He didn't let her scent his fear. Here was the being the Bone Carver had whispered about, exalted and feared. 'Let go of the stones and bones, and then you and I can play.

Kai žmogus ieško, tada lengvai atsitinka, kad jo akys mato tik tą dalyką, kurio ieško, ir jis nieko kito neįstengia pastebėti ar suvokti, nes visą laiką galvoja tik apie ieškomą daiktą - jis turi tikslą, apsėstas savo tikslo. Ieškoti- tai turėti tikslą. Bet rasti - vadinasi, būti laisvam, atviram pojūčiams, neturėti jokio tikslo.

Es mīlu dienas, kas kā sapņi iet un nāk, es mīlu dienas, vētras un nemiera pilnas... jā, es mīlu dienas pat tādas, kas sev līdzi nes skumjas un asaras. Es ziedus mīlu, kas man pļavā ejot zem kājām viegli liecas. Ziedus, kas mirstot, kā vīraka dūmi smaržojot. Neviens nemirst tik skaisti, kā ziedi mirst. Neviens neprot skaisti mirt!--

I fully recognize there is an urgent need for constructing the _strategic we-nes-in-sameness_ and promoting the _solidarity of sameness_. The sheer realization of the inextricable interconnectedness of I-ness/me-ness and we-ness/us-ness is the round for an authentic solidarity with one another in spite of and regardless of the difference.

Dès qu’une image viendra te troubler l’esprit, pense à te dire : « Tu n’es qu’image, et non la réalité dont tu as l’apparence. » Puis, examine-la et soumets-la à l’épreuve des lois qui règlent ta vie : avant tout, vois si cette réalité dépend de nous ou n’en dépend pas ; et si elle ne dépend pas de nous, sois prêt à dire : « Cela ne me regarde pas. »

Nes ir miškas lietuvį, kaip tik galėjęs, Taip visados raminęs, visados mylėjęs

Nes juk galų gale gyvenimas yra ne tai, ką mes darome, o tik laukimas kažko kito, ir mirtis yra tai, kuo galime be dvejonių pasikliauti.

Mes turime kalbėtis, sverdami kiekvieną žodelį, nes, kitaip, žūsime nuo dviprasmiškumo.

Laimingas tas, kurį aploja kvailiai,nes jo siela niekada jiems nepriklausys

Veidrodis atspindi tikrą vaizdą: jis nieko neiškraipo, nes nemąsto. Mąstyti - vadinasi, klysti.

Tālumos dodas. Vasaras dziesminieki, Sauli nes knābjos. Katram gribas ko sacīt. Parunāties kaut brīdi.

Būti mylimam - didesnė laimė negu būti turtingam, nes būti mylimam - reiškia būti laimingam.

Deja, būna gyvenimo tarpsnių, kai negirdi kitų, nes esi pavojingai arti savęs.

Tu n'es pas défini par tes origines. Ne le laisse pas t'entraîner dans sa chute.

His low laugh rippled over her body. “No one can look like this but me, Nes.

Kelionėse išlieki jaunas, nes neturi kada senti.

Reikia elgtis su žmonėmis, net kvailais, maloniai, nes niekada nežinai, kokio sunkumo jų našta.

Tik mirti neatidėtinas žmogui reikalas, nes atidėti tolimesniam laikui negali, kad ir labai norėtų.

Išraiška, eisena, laikymasis visados esti sutapęs su tikrąja žmogaus esme. Nuo to nepabėgsti ir niekuo neapsimesi, nes ir pats apsimetimas tave išduos.

Taigi su fantazijomis gyventi yra daug lengviau, nes jos suteikia prasmę kančioms,

Šitas pasaulis tėra liūdnas balaganas. Ir neklausk, kokia jo prasmė, nes tai toks balaganas, kuriame neįmanoma rasti kokią nors prasmę.

Kiti daug ką sako - paklausyk kitų, tai niekad nebeturėsi savo, tik jų, ir nešies tą jų, nes jie mielai duoda panešti.

Whiteness, Fanon asserts, has become a symbol of purity, of Justice, Truth, Virginity. It defi nes what it means to be civilized, modern and human

Visos santuokos turi blogų pusių, nes visi žmonės turi silpnybių.

Borge mes vieni kitiems atleidžiame, nes neturime pasirinkimo. Jei netaleistume, nebeturėtume draugų, ant kurių galėtume supykti.

nes jei pasėtas kviečio grūdas nemiršta, jis lieka vienas, o jei miršta, duoda daug vaisių

Štai pagaliau kas yra vienatvė: susisuki į savo sielos kokoną, pavirsti lėlyte ir lauki metamorfozės, nes ši tikrai ateis.

...moteris panaši į katę, kaip ir aistra panaši į katę. Jos letenėlės minkštos, tačiau slepia aštrius nagelius, negailestingai susmingančius iki širdies. Moteris iš tiesų panaši į katę, nes katei taip pat malonu vilioti auką ir nageliais suteikti jai skausmo, tas žaidimas jai niekada nepabosta. Vos aukai susmukus, katė ją suėda ir tipena ieškoti naujos aukos.

Gera gyventi vienam ir galėti voliotis ant sofos bet kuriuo paros metu, rakindamas duris žinai, jog bute nieko nėra, nieko nepažadinsi. Gali prisileisti vonią ryte, nes niekas neskubės į dušą prieš darbą. Taip jau yra – kuo ilgiau būni vienas, tuo labiau vienatvė įauga į kraują ir nebenori dalintis. Savimi, laiku, vonia, kilimu, naktimis, rytais. Viskas mano ir tik mano.

Tu n'es pas venue. Je t'ai attendue des heures ou des jours, je ne sais. Je ne le sais pas parce que j'ai cessé d'être moi-même pour devenir une masse uniquement sensible à ton absence, comme si dans le vide pouvait se former un monceau de douleur, d'angoisses, comme si le néant avait un être.

Kilstelėjusi akis išvystu artėjant katedrą. Stabteliu su nuostaba, tarytum šį pastatą matyčiau pirmą kartą gyvenime. Juokingi mes - keliaujame tūkstančius kilometrų, kad patirtume kažką stebuklinga: kelias nuvirtusias kolonas, apgriuvusią tvirtovę, išblukusią freską, kurią būtina apžiūrėti, nes apie ją rašo kiekvienas kelionių vadovas. O į tuos stebuklus, kurių kampą kasdien apeiname, net nebepakeliame akių.

Nes toks yra tėvų darbas - būti pečiais. Tais, ant kurių vaikai sėdi, kai yra maži, kad galėtų pamatyti pasaulį; užsilipti ant jų, kai yra dideli, kad galėtų pasiekti debesis; atsiremti į juos, kai svyruoja ir abejoja.

Žmonės yra egoistai ir smaguriautojai, ypač savo vidaus gyvenime, nes čia mes esame laisvi ir skriaudos niekam nedarom. Dėl to ir religija, jeigu ji neteikia malonumo arba per maža jo teikia, dažniausiai esti likviduojama.

Kada mes paliksime kančių labirintą? Tada, kai mirsime. Geriausias dalykas, kurį galime daryti, yra nepasitraukti. Labirintas yra geriau už mirtį, nes nesvarbu, kiek kartų mus įskaudins, mūsų neįmanoma sugadinti nepataisomai

La Lo­te­ría, con su re­par­to se­ma­nal de enor­mes pre­mios, era el único acon­te­ci­mien­to pú­bli­co al que los pro­les pres­ta­ban ver­da­de­ra aten­ción. Era pro­ba­ble que hu­bie­se mi­llo­nes de pro­les para quie­nes la Lo­te­ría fuese la razón prin­ci­pal, si no la única, para se­guir con vida. Era su de­lei­te, su lo­cu­ra, su anal­gé­si­co, su es­ti­mu­lan­te in­te­lec­tual. En lo que se re­fe­ría a la Lo­te­ría, hasta quie­nes ape­nas sa­bían leer y es­cri­bir eran ca­pa­ces de lle­var a cabo in­trin­ca­dos cálcu­los y sor­pren­den­tes lo­gros me­mo­rís­ti­cos. Había toda una tribu de in­di­vi­duos que se ga­na­ban la vida ven­dien­do sis­te­mas, pre­dic­cio­nes y amu­le­tos de la suer­te. Wins­ton no tenía nada que ver con la Lo­te­ría, que se ges­tio­na­ba desde el Mi­nis­te­rio de la Abun­dan­cia, pero sabía (como cual­quier otro miem­bro del Par­ti­do) que los pre­mios eran casi todos ima­gi­na­rios. Solo se pa­ga­ban pe­que­ñas sumas y los ga­na­do­res de los pre­mios gor­dos en reali­dad no exis­tían. En au­sen­cia de ver­da­de­ra co­mu­ni­ca­ción entre una parte de Ocea­nía y otra, no re­sul­ta­ba di­fí­cil ama­ñar­lo.

Tokį gilinimąsi į save be jokios paguodos, nepatenkintą saviraiškos troškimą ir jausmą, kad laikas nepaliaujamai, tuščiai lekia pro šalį, palengvina tik įsitikinimas, kad nėra ko prarasti, nes visos pastangos ir laimėjimai taip pat beverčiai.

Si tu ne te sens pas à ta place, si tu as l’impression que personne ne peut te comprendre, que tu ne pourras jamais être toi-même, sache qu’il n’y a rien qui cloche chez toi. C’est simplement que tu n’es pas au bon endroit ni avec les bonnes personnes.

Pasaulis turėtų siekti teisybės ir teisingumo, bet visą dėmesį sutelkia į daiktus, po pusmečio jie tampa beverčiais ir vietoj jų perkami kiti, nes tik esant tokiai apyvartai pasaulio viršūnėse gali išsilaikyti menkystos, šiandien susirinkusieji Kanuose.

You're drooling,' Cassian said to her, and Nesta went rigid. 'If there was anything enticing,' she hissed, entering the ring, 'it was seeing Azriel punch your face.' Cassian motioned for her to get into her fighting stance. 'Keep telling yourself that, Nes.

Tu vas voir, le regard des gens sur un mec handicapé se fait en plusieurs temps. Quand les gens te rencontrent la première fois, tu n’es rien d’autre qu’un handicapé. Tu n’as pas d’histoire, pas de particularités, ton handicap est ta seule identité. Ensuite, s’ils prennent un peu le temps, ils vont découvrir une facette de ton caractère. Ils verront alors si tu as de l’humour, si tu es dépressif… Enfin, ils verront presque avec surprise que tu peux avoir une vraie personnalité qui s’ajoute à ton statut d’handicapé .

Romanistas priverčia mus per vieną valandą išgyventi visų galimų džiaugsmų ir sielvartų audrą, kai tikrovėje praeitų metų metai, kol patirtume kai kuriuos iš jų, o stipriausieji mums taip ir neatsiskleistų niekados, nes randasi jie iš lėto ir mes negalime to suvokti.

Žinoma, mes pamišę, Hari. Pamišę ir sveikiausi pasaulyje. Nes kai žmonės sako, kad tai, ką padariau, yra beprotybė, kad mano širdis išsigimusi, aš klausiu: kuri širdis labiau išsigimusi - ta, kuri negali liautis mylėjusi, ar ta, kuri yra mylima, bet negali atsakyti į meilę?

Tu n'es pas une grenade. Pas pour nous. Penser que tu vas mourir nous rend tristes, Hazel, mais tu n'es pas une grenade. Tu es incroyable. Tu ne peux pas savoir, ma puce, parce que tu n'as jamais eu un bébé qui est devenu une jeune lectrice avisée, malgré son penchant pour les émissions de télé épouvantables, mais la joie que tu nous procures est dix fois supérieure à la tristesse que nous ressentons face à ta maladie.

Atsisveikinimas - tai įsisąmoninimas, kad iš tikrųjų gyvenai, kad vis dar gyveni, nes kartais net per aštuoniasdešimt metų tam pritrūksta laiko. Tai - kiekvienos akimirkos pajautimas, tarsi minutės būtų rožinio kamuoliukai, kuriuos čiuopi pirštais ir kartoji: Ačiū už kiekvieną nuostabų mirksnį, kuris man skirtas. Per šias ilgas savo paties palydas Anapilin staiga pamatai begalę anksčiau nepastebėtų kasdienybės detalių: žėrinti dulkelytė nuo drugelio sparno tampa didesnė už juodu dangumi per amžius skriejančias planetas, o žvaigždės telpa delne, kad galėtum nuodugniai jas apžiūrėti. Žinoma, „drugeliai“ ir „žvaigždės“ yra ne tiek botanikos ar astronomijos vadovėlių objektai, o žmonės, jų jausmai, tarpusavio santykiai, buvimas drauge, skyriumi, vienulystė, ryšys su „mažaisiais broliais“ - gyvūnais, su stichijomis, su tuo, kas iš pažiūros negyva, su savimi, su Dievu.

O tos mintys, mintys! Kad būtų galima jas išplėšti iš galvos, saldžiąsias svajones, išdraskyti iš krūtinės, numesti, sutrypti! Ne, ne! Jei ir būtų galima, ji to nedarytų, nes kaip saldu svajoti, miela atsiminti tą vieną, vienintelį ano vakaro meilų žodelį: "Urtike!" - Aukštujų Šimonių likimas.

Nes nors žmogus vertinamas pagal darbus, pagal tai, ką yra pasakęs ar padaręs, pats save jis vertina pagal tai, ką drįstų padaryti, ką galėjo pasakyti ar padaryti; tokį vertinimą neišvengiamai apsunkina ne vien jo vaizduotės aprėptis ir ribos, bet ir nuolat kintamas jo abejonės ir savivertės matas.

Vieux bureaucrate, mon camarade ici présent, nul jamais ne t'a fait évader et tu n'en es point responsable. Tu as construit ta paix à force d'aveugler de ciment, comme le font les termites, toutes les échappées vers la lumière. Tu t'es roulé en boule dans ta sécurité bourgeoise, tes routines, les rites étouffants de ta vie provinciale, tu as élevé cet humble rempart contre les vents et les marées et les étoiles. Tu ne veux point t'inquiéter des grands problèmes, tu as eu bien assez de mal à oublier ta condition d'homme. Tu n'es point l'habitant d'une planète errante, tu ne te poses point de questions sans réponse : tu es un petit bourgeois de Toulouse. Nul ne t'a saisi par les épaules quand il était temps encore. Maintenant, la glaise dont tu es formé a séché, et s'est durcie, et nul en toi ne saurait désormais réveiller le musicien endormi ou le poète, ou l'astronome qui peut-être t'habitait d'abord.

Šiaip ar taip, mes visada esame vieninteliai kaltinamieji savo pačių mirties byloje, nes buvome tie, kurie iššvaistė visą iki mirties likusį laiką. Dažniausiai po mūsų lieka tik truputis liūdesio ir pora daiktų. Daiktai gyvena ilgiau ir turi vertingesnius gyvenimus, jie bent jau turi paskirtį ir ją išpildo.

NES?” asked Julian, proud of himself for at least remembering what RPG meant. Tim sighed. “Nintendo Entertainment System. Jesus, didn’t you have a childhood? What the fuck did you do all summer?” “I went to the pool, rode my bike, played outside with my friends.” Cooper put his hand on Julian’s shoulder. “You poor, poor bastard.

- Ne t'en fais pas, je connais la vérité. - La vérité sur quoi ? Il recula d'un pas. - Tu as envie de dire oui mais tu n'es pas encore prête. J'en restai comme deux ronds de flan. - Ce n'est rien. (Son sourire se fit provocateur.) Je suis peut-être difficile à manipuler mais je peux t'assurer que tu prendras beaucoup de plaisir à le faire.

Je voulais te le dire. Je voulais te dire que cette nuit, mon cœur est plein d'amour, il va exploser. Partout on me dit que je t'aime trop ; moi, je ne sais pas ce que ça veut dire aimer trop, je ne sais pas ce que ça veut dire être loin de toi, je ne sais pas ce que ça veut dire quand tu n'es plus là. Je devrais réapprendre à vivre sans toi.

Mus skiria baugšti baimė, kad esame nemylimi, bet iš tikrųjų mes tik manome, kad esame nemylimi, nes gyvenam atskirai. Kada nors, nė pats nežinai kada, leisiesi į kelią. Kada nors, net nežinai kada, sutiksi kelyje jį, o gal tikriau – ją. Ir būsi pamiltas, nes pirmą kartą gyvenime tu jau nebebūsi vienas. Tu pasirinksi niekada nebebūti vienišas.

Ir vis dėlto tai buvo maloniausias laikas, kokio neturėjau jau daug metų. Visa, kas mane kankino, niekur nedingo, galima sakyti, net sustiprėjo, bet tai buvo pakeliama, nes aš turėjau prieš akis tikslą ir lioviausi abejojęs. Aš pasiryžau, ir su kiekviena diena man vis labiau aiškėjo, jog kitokio sprendimo man nėra. Toliau nė nebandžiau galvoti.

Galima pasiekti visišką laimės būseną prisigėrus degtinės. Šuolis į laimę. Žinau, nes bandžiau. Kiti rekomenduojami metodai, kuriuos bandžiau, tikros laimės nesuteikdavo, nebent pasijusdavau ne toks nelaimingas kaip paprastai. Žmogus sėdi ant lietuviškos kėdės ir jaučiasi nelaimingas. Jis nutaria, kad kėdė kalta. Jeigu sėdėtų ant amerikietiškos kėdės, būtų laimingas. Sunkiai dirba, taupo ir nusiperka amerikietišką kėdę. Atsisėda ant jos ir laukia, kada užplūs palaima. Neužplūsta. Vis tiek nelaimingas. Kėdėje laimės nėra. Išorėje nėra. Laimė - tai nepaprastas dalykas: labai sunku ją rasti savy ir visai neįmanoma - kitur, - sakė Nikola Sebastjenas de Šamforas. Degtinė, kol yra butelyje, jokios laimės neteikia. Atsidūrusi žmogaus viduje, savy, ji paskleidžia palaimą po visą kūną ir sielą. Degtinė yra paprasčiausia ir geriausia priemonė gyvenimo tikslui pasiekti. Deja. Gerti viešose vietose draudžiama. Laimingam būti reikia pasislėpus, tarsi laimė būtų kas nors nepadoru. Štai iki ko nusirito pasaulis. Laimingam būti draudžiama. Dieve brangus!

Rytas mano gyvenimo perspektyvą nuspalvino nauja spalva ir taip pašviesino, kad viskas atrodė kur kas geriau. Labiausiai sąmonę dabar slėgė mintys apie tas šešias dienas, kurios skyrė mane nuo išvykimo, nes niekaip negalėjau nuvyti šalin būkštavimų, kad per tą laiką Londonui kas nors atsitiks ir tenai nuvykęs rasių jį labai sumenkusį arba visai pradingusį.

et quand tu n'es pas là je rêve que je rêve je dors que je rêve

Tu n’es pas digne qu’on t’enlève A ton esclavage maudit, Imbécile! – de son empire Si nos efforts te délivraient, Tes baiser ressusciteraient Le cadavre de ton vampire!

«Souviens-toi que tu n'es qu'un homme.»

Tu n'es encor que l'étincelle, Demain tu seras le soleil !

Mus skiria baugšti baimė, kad esame nemylimi, – taip prasideda ištrauka, – bet iš tikrųjų mes tik manome, kad esame nemylimi, nes gyvenam atskirai. Kada nors, nė pats nežinai kada, leisiesi į kelią. Kada nors, net nežinai kada, sutiksi kelyje jį, o gal tikriau – ją. Ir būsi pamiltas, nes pirmą kartą gyvenime tu jau nebebūsi vienas. Tu pasirinksi niekada nebebūti vienišas.

Tuo metu aš buvau įsimylėjęs teatrą, žinoma, platoniška meile, nes tėvai dar niekad nebuvo leidę man tenai nueiti, ir tokį menką teturėjau supratimą, kas tai per malonumas, kad bemaž tikėjau, jog teatre kiekvienas žiūri tartum pro stereoskopą į dekoracijas, rodomas jam vienam, nors ir visai panašias į tūkstančius kitų, kurias mato visi žiūrovai, tiktai kiekvienas atskirai.

Si tu n’es pas étonné par le chant du coq ou par la lumière au-dessus des crêtes, si tu ne crois pas en la bonté de ton âme, alors tu ne te bats plus, et c’est comme si tu étais déjà mort.

 ¿Considerarías como operación propia del caballo o de otro ser cualquiera aquella que sólo, o de mejor mane­ra que por otros, pudiera hacerse por él?  No entiendo  dijo.  Sea esto: ¿puedes ver con otra cosa que con los ojos?  No de cierto.  ¿O acaso oír con algo distinto de los oídos?  De ningún modo.  ¿No podríamos, pues, decir que ésas son operacio­nes propias de ellos?  Bien de cierto.

How's the training?' She gave him a smile- a true one. 'Good. We're learning how to disembowel a male.' Lucien choked on his drink, nearly spewing it onto her head. Cassian appeared, a cup of tea steaming in his hands, and passed it to her before he declared proudly to Lucien, 'As you'd expect, Nes excels at it.' Mor lifted her glass in a mockery of a toast. 'My favourite part of training.

Toi, tu n’es qu’un enfant qui ne compte dans rien, qui a trouvé de belles phrases dans un livre et qui les répète avec grâce, comme un bon acteur pénétré de son rôle ; mais, pour de l’action, néant.

-¿Y qué? ¿No ves mendigos en las ciudades regidas oligárquicamente? -Casi todos lo son -dijo- excepto los gobernantes. -¿No pensaremos, pues -dije yo-, que también hay en ellas muchos malhechores dotados de aguijones a quie­nes el gobierno se preocupa de contener por la fuerza? -Así lo pensamos -dijo. -¿Y no diremos que es por ignorancia y mala educa­ción y mala organización política por lo que se da allí esa clase de gentes? -Lo diremos. -Tal será, pues, la ciudad regida oligárquicamente y tantos, o quizá más todavía, los vicios que contiene. -Quizá -dijo. -Dejemos, pues, completamente descrito también este sistema -dije yo- que es llamado oligarquía y tiene aquellos gobernantes que determine el censo. Y después de esto, examinemos al hombre semejante a ella: veamos cómo nace y cómo es una vez nacido. -Ciertamente -dijo.

Mes norime, kad visa tai, kas mums patinka, niekada nesibaigtų ir mums brangūs žmonės niekada nemirtų. Bet nesuprantame, kad iš tikrųjų išsaugome tai, ką mylime, tik tuomet, kai iš mūsų tai atimama, ir atimama netikėtai, negailestingai ir negrįžtamai. Tada tas, kuris atimtas, daugiau nebesikeičia ir visada mums lieka toks, kokį mylėjome. Tai, ką turime, ilgainiui praranda šviežumą ir aromatą, įkyri, varo nuobodulį, vargina ir netgi erzina. O kiek tokių, be kurių neįsivaizduojame savo gyvenimo, dingo iš horizonto, kiek nutraukė su mumis santykius, su kiek žmonių mes patys liovėmės bendrauti, kartais net be jokios akivaizdžios priežasties? Vieninteliai, kurie visada pasilieka su mumis, kurie niekada nepaveda ir neišduoda – tai tie, kuriuos iš mūsų kas nors atėmė. Vieninteliai, su kuriais niekada neišsiskiriame – tai tie, kurie mus paliko prieš mūsų valią. Jie mus paliko kai to visai nesitikėjome, todėl nesuspėjo mūsų nuvilti arba nustoti patikti, jų netekę mes puolame į neviltį, nes esame įsitikinę: su jais būtume galėję būti kartu dar labai ilgai, galbūt net visada. Tai – nesusipratimas, nors jį galima paaiškinti. Jeigu jie būtų su mumis pasilikę ilgiau, viskas būtų galėję pasikeisti. Tai, kas mums atrodė laimė, rytoj galėtų virsti kančia. „

Kas gi esu aš, tas mažas kūno ir sielos gumulėlis,pasimetęs po žvaigždėtu dangumi, klaidžiojanti didmiesčių labirintais, apkurtintas mašinų riaumojimo, kas dieną stumdomas minios, varganas šios žemės padaras, siekiantis visko, kartais trokštantis didžių dalykų - nemirtingumo, amžinybės, šlovės ir grožio,o priverstas tenkintis kasdienos pilkuma ir banalybe ir galų gale nieko neturintis, nes mirtis viską paverčia dulkėmis?

Jaunas žmogus kenčia supratęs, kad gyvenimas ne toks, kokį įsivaizdavo. Jei nori, kad sektųsi, turi dantim ir nagais kabintis tik savo naudos, nes niekas kitas tavo nauda nepasirūpins. Bet tie, kuriems sekasi, žaloja sielą. todėl reikėtų rast nuosaikų vidurio kelią - kad turėtum sėkmę, bet ir be žalos sielai. Nebūti blogiausiam iš blogųjų, doriausiam iš dorųjų, pervirš išdidžiam tarp išdidėlių ir pernelyg nuolankiam tarp nuolankiųjų.

Jaunas žmogus kenčia supratęs, kad gyvenimas ne toks, kokį įsivaizdavo. Jei nori, kad sektųsi, turi dantim ir nagais kabintis tik savo naudos, nes niekas kitas tavo nauda nepasirūpins. Bet tie, kuriems sekasi, žaloja sielą, todėl reikėtų rast nuosaikų vidurio kelią - kad turėtum sėkmę, bet ir be žalos sielai. Nebūti blogiausiam iš blogųjų, doriausiam iš dorųjų, pervirš išdidžiam tarp išdidėlių ir pernelyg nuolankiam tarp nuolankiųjų.

- <..> Bet aš norėjau tau taip pasakyti. Jeigu jau mes skirtingi, aš džiaugiuosi, kad tu esi Robertas, o aš Marija. Bet jeigu tu panorėtum pasikeisti, aš su džiaugsmu pasikeisčiau. Aš būčiau tu, nes aš tave taip myliu. - Aš nenoriu keistis. Geriau būkime viena būtybė, ir kiekvienas likime, kas esame. - Ir dabar mudu būsime viena būtybė, ir niekad nebus kitaip. - Paskui pridūrė: - Aš būsiu tu, kai tavęs čia nebebus. O, aš tave taip myliu ir privalau tavim rūpintis.

Mes tampame vieniši ne tada, kai šalia nėra žmonių, bet veikiau tada, kai negalime su jais pasidalyti dalykais, kurie mums atrodo svarbūs, arba kai laikomės kitiems nepriimtino po-iūrio. Tačiau vienišumas nebūtinai prieštarauja bendrystei, nes niekas bendrystės neišgyvena jautriau už vienišą žmogų, ir bendrystė klesti tik ten, kur kiekvienas individas suvokia savo savitumą ir nesusilieja su kitais. Labai svarbu turėti paslaptį ir nujausti, kad esama nepažinių dalykų

Mes tampame vieniši ne tada, kai šalia nėra žmonių, bet veikiau tada, kai negalime su jais pasidalyti dalykais, kurie mums atrodo svarbūs, arba kai laikomės kitiems nepriimtino požiūrio. Tačiau vienišumas nebūtinai prieštarauja bendrystei, nes niekas bendrystės neišgyvena jautriau už vienišą žmogų, ir bendrystė klesti tik ten, kur kiekvienas individas suvokia savo savitumą ir nesusilieja su kitais. LAbai svarbu turėti paslaptį ir nujausti, kad esama nepažinių dalykų

Žmogus silpnas, todėl visada bando nuo savęs nuslėpti didžiąją Mirties tiesą. Jis nesuvokia, jog tiktai ji skatina gyvenime atlikti pačius didžiausius darbus. Žmogus bijo nuklysti į tamsą, jį siaubingai gąsdina nežinomybė, ir tą baimę įmanoma įveikti tik nepamirštant, kad jo dienos suskaičiuotos. Žmogus nesupranta, jog, susitaikęs su Mirtimi, sugebėtų ryžtis didesniems darbams, pasiekti nepalyginamai didesnių pergalių savo kasdienėje kovoje, nes neturi ko prarasti - Mirtis neišvengiama.

Mes žinom, kad mirsim - tiesą sakant, vien tą ir težinom apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina. Kaip vaikai neįžengiamoj girioj kiūtinam apgraibom per gyvenimą, laimingi, kad nežinom, kas mums nutiks rytoj, su kokiais susidursime negandais, kokie šiurpūs išmėginimai mūsų laukia prieš patį šiurpiausią išmėginimą - Mirtį. Kartkarčiais apstulbę ryžtamės baikščiai prašnekinti savo likimą, bet atsakymo į klausimą negauname, nes žvaigždės per toli. Juo greičiau suprasime, kad mūsų likimas pareina nuo mūsų pačių, o ne nuo žvaigždžių, juo mums bus geriau. Laimę galime rasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų - laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime pakelti vieni - nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras, ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kvėpuoti ir kirsti iš paskutiniųjų, kaip pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksime taikos, - taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo.

Tačiau prisiklausęs austrų daktaro kalbų apie kolumbietiškų kvaišalų naudą, galiu pasakyti, kad religija yra ir kokainas liaudžiai, nes būtent ji skatino ir tebeskatina karus, kitatikių skerdynes, tai tinka krikščionims, musulmonams bei kitiems stabmeldžiams, ir jei afrikiečiai seniau galabydavo tik vieni kitus, tai misionieriai atvertę juos padarė kolonijų kariūnais, tinkamais mirti pirmose linijose, o užėmus miestą žaginti baltaodes moteris. Žmonės niekada su tokiu atsidavimu ir įkarščiu nepridirba tiek blogo, kiek padaro iš religinių įsitikinimų.

<...> pasislėpusi Uršulė iš choro vėl stebėjo, kaip jis liūdnai žiūri, ir jis jai kažkodėl priminė tą kitą, apie kurį bijojo net pagalvoti ir kurį norėjo pamiršti, nes, kaip liepė regula ir vienuolės, jai derėjo nutraukti visus saitus su pasauliu, o tas vyras iš įvilktuvių jai buvo ir saitas su pasauliu, ir visas pasaulis, nes kai pradėdavo apie jį galvoti, tai galo jos mintims apie žemiškąjį pasaulį nebebūdavo, nes tada galvodavo ir apie mirą, kuria jis dvelkia, ir apie jo geriamo vyno skonį, ir apie daiktus, kuriuos jis liečia, ir apie gatves, kuriom jis vaikšto, ir kad gal kartais praeina pro vienuolyną jai nežinant, vos už keliolikos sieksnių nuo jos, o gal tik šiaip buvo užklydęs atvykėlis, gal koks prašalaitis, betgi ne, sėdėjo su jos šeima, sėdėjo šalia Kazimiero, gal koks draugas, tai turbūt gal ne koks nusikaltėlis ar plevėsa, ir, Viešpatie, kažką jis skleidė, kažkokią keistą niūrumą ir pavojų, bet ir švelnumą kartu, ir tokį pasitikėjimą savimi ir jis į ją taip žiūrėjo, ir kažkodėl jai atrodė, kad jis kaip tik ir galėtų ją apginti nuo vienuolių engimo, ji atsistotų jam už nugaros ir prisiglaustų;

Kiek blogybių atsiranda dėl prabangos, pavydo, godumo svaigalų ir kitų panašių dalykų? Vis dėlto jie yra priimtini, nes valstybė negali jų uždrausti įstatymais, kad ir kokie ydingi bebūtų; todėl privalu dar daugiau suteikti sprendimo laisvės, kuri apskritai yra tikra dorybė ir niekaip negali būti uždrausta įstatymais. Be to, iš jos nekyla tokių nepatogumų, kurių (kaip tuoj parodysiu) valstybės pareigūnai negalėtų išvengti; jau nekalbu, kad ji yra būtina mokslo ir menų tobulėjimui, nes jie gali būti sėkmingai vystomi tik tų, kurie turi laisvą ir nevaržomą sprendimą.

Arrête de gémir, tu n’es pas la victime dans cette histoire ! — Tout ça, c’est plus fort que moi ! Je suis victime de mes pulsions et de mes besoins ! — Ce sont plus que des pulsions, Sophie : ce sont des sentiments ! — Et que peut-on contre des sentiments ? Ils sont notre seule vraie liberté.

D’où vient tu, Été qui n’es plus là quand même ce serait ta saison, et qui soudain nous effleures et nous gagnes ? toi qui te vêts des plus lourds, des plus fastueux atours, des feuilles les plus larges et des denses poussières, Été à la trop courte nuit, renversant villes et campagnes sous des ciels où s’effrite longuement la lumière, nuit inventant des labyrinthes pour les amants, levant des futaies pour de blanches larmes de lune, et toi oublié ou absent, soudain faisant mentir le poids des jours, l’effluve du tilleul chevauchant une imperceptible brise serait ta résidence parmi nous ? (Poèmes des saisons)

Nes mokslas turi begalę periferinių taškų, ir nors visai dar neįmanoma numatyti, kaip tą mokslo sritį būtų galima kada nors visiškai išmatuoti, vis tiek doras ir gabus žmogus dar pirm įpusėdamas savo gyvenimą neišvengiamai susiduria su tokiais periferijos ribiniais taškais, kur tenka įremti žvilgsnį į tai, kas nepaaiškinama. Ir kai jis, apimtas siaubo, čia išvysta, kaip logika ties tomis ribomis rangosi ir vyniojasi aplink save, kol pagaliau įgelia sau į uodegą, tada prasiveržia nauja pažinimo forma - tragiškasis pažinimas, kuriam, kad būtų kaip nors pakenčiamas, reikalingas menas kaip apsaugos priemonė ir vaistas.

Mirtis – toks keistas daiktas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis be ne geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame , kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime vieni.

„Mirtis – toks keistas daiktas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis be ne geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame , kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime vieni.

Ar jūs pastebėjot, kad mes gyvename tokiais laikais, kada žmogus pats save draskai? Kad daug ko, ką galėtume padaryti, vis dėlto nedarome, patys nežinodami kodėl? Darbas šiais laikais pasidarė toks baisiai svarbus dalykas, kad jis viską nustelbia, nes taip daug žmonių jo neturi. Kaip gražu čia! Jau keletą metų to nemačiau. Turiu du automobilius, dešimties kambarių butą ir pakankamai pinigų - o kas iš to? Ką tai reiškia, palyginus su vasaros rytu gamtos prieglobsty! Darbas - niūri manija. Jis visada dirbamas su iliuzija, kad ilgainiui visa pasikeis. Niekad niekas nepasikeis. Tiesiog juokinga matant, ką žmonės daro iš savo gyvenimo

Derrière mes lunettes fumées, je la contemple, étendue sur una chaise longue, un bras replié sous la nuque. Elle se farde à peine, ses cheveux sont ni très fins, ni très réguliers. Je ne la trouve ni gentille, ni délicieuse, ni charmante et elle n'es pas mon amie. Je voudrais simplement l'avoir avec moi le reste de ma vie.

Susan Sontag yra rašiusi maždaug taip: erdvė egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienoj vietoj, o laikas egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienu metu. Tad atrodo, kad laikas ir erdvė nėra man joks rodiklis, manyje vyksta viskas ir vienu metu. Arba niekas ir niekada. Ir blogiausia, kad šie procesai tęstiniai, serijiniai, paveldėti iš Čingischano, nes, kaip sako mokslininkai, visi turim po labai mažą, bet, visgi, dalį Čingischano genų, o, kaip sako irgi mokslininkai, visi turim ir dinozauro genų, tik jau po labai mikroskopinę dalį. Tad aš esu kažkas tarp mongolų imperatoriaus ir Tyrannosaurus rex, miela Auguste, Susan Sontag irgi tarp jų, tai šiek tiek guodžia.

- Tu ne me laisse pas indifférent, Méroé, murmure t-il, le regard bas. Mais je ne suis pas pour toi, et tu n'es pas pour moi. - Et pourquoi ça ? interrogé-je, la voix cassée - Tu le vois bien, grogne-t-il en passant sa main sur sa jambe métallique. Je ne suis pas intact. - Personne ne l'est, protesté-je. - Mais pas les dieux, insiste-t-il.

Tanaghrisson stepped up to where Jumonville lay. “Tu n’es pas encore mort, mon père,” he said; Thou art not yet dead, my father. He raised his hatchet and sank it in the ensign’s head, striking until he had shattered the cranium. Then he reached into the skull, pulled out a handful of viscous tissue, and washed his hands in Jumonville’s brain.

Kai akys mato spalvas - tai yra geismas. Kai ausys girdi garsus - tai yra geismas. Kai nosis užuodžia kvapus - tai yra geismas. Kai vienintelė mintis tiesiog dygsta - tai irgi vadinama geismu. Kūnas kyla iš aistros, tad natūralu, jog stipriai jaučia ir geidžia. Tačiau tokiame kūne yra ir geismų nepažįstanti prigimtis, tiesiog ji paslėpta už karštakošiškumo, o jos esmė sunkiai matoma. Šią prigimtį sunku apsaugoti. nes ji žvelgia į dešimt tūkstančių daiktų išoriniame pasaulyje, ji užklota Šešiais geismais ir glūdi po jais. (Šeši geismai - geismai, kilę iš šešių jutimų: regos, klausos, uoslės, skonio, lytėjimo ir mąstymo. Arba tai gali būti kūniški potraukiai, kylantys iš spalvų, formų, laikysenos, garsų, švelnios odos ir gražių veido bruožų.)

Bien sûr, dit le renard. Tu n’es encore pour moi qu’un petit garçon tout semblable à cent mille petits garçons. Et je n’ai pas besoin de toi. Et tu n’as pas besoin de moi non plus. Je ne suis pour toi qu’un renard semblable à cent mille renards. Mais, si tu m’apprivoises, nous aurons besoin l’un de l’autre. Tu seras pour moi unique au monde. Je serai pour toi unique au monde

Senamiesčio butus žmonės mėgsta dėl jų keistumo. Ypač žmonėms patinka, jei į butą gali patekti tik per balkoną. Arba iš laiptinės vedančiu betoniniu tiltu. Arba surūdijusiais metaliniais laiptais, pritvirtintais iš nefasadinės namo pusės. Tokie laiptai žiemą apledėja, o vieną rytą atidarę savo buto duris senamiesčio gyventojai tų laiptų neberanda, nes vis dar atsiranda, kam tų laiptų reikia labiau. Senamiesčio gyventojams ypač patinka per du šimtus metų nuo krosnies dūmų nenuplaunamai pajuodęs parketas. Jiems patinka nišos, pro kurias gerai girdisi, ką vonioje ar miegamajame veikia kaimynai. Kai abiem pusėms nusibosta klausytis, abi pusės prigrūda į tas nišas spintų arba lentynų su knygomis. Didelė dalis senamiestyje gyvenančių žmonių mėgsta skaityti knygas.

Pastebėjau, kad didžiausios abejonės (už jas jau tapau pasmerkta, pasmerkta, pasmerkta 100 000 metų pragaruose) mane visada apima tuomet, kai esu pasiekusi ar bent jau bepasiekianti išsvajotą ramybę. Bet ar tikrai išsvajotą ramybę, o gal tik kokį vis subtilesnės ir subtilesnės saviapgaulės lygmenį?! Alanas Wattsas, buvęs anglikonų kunigas, vėliau tapęs vienu poetiškiausių dzenbudizmo skelbėjų Vakaruose, dažnai pateikdavo parabolę apie Mėnulį ir pirštą. Mėnulis jo prilyginamas tai Didžiajai Neįmenamybei, kuri vadinama Absoliutu, Dievu, Demiurgu, Viso, kas Esti, Esme, Šunjata, Vaiskiąja šviesa, Budos prigimtimi ir dar daugybe šventų, transcendentinių dalykų, į kuriuos rodo pirštas – bet kuri religinė doktrina. Parabolės moralas yra tas, kad dažniausiai rodantis pirštas yra supainiojamas su Mėnuliu arba net Juo palaikomas. Žmonės tik tą pirštą temato, į jį įsikimba, jį čiulpia jausdamiesi teisūs, ramūs ir saugūs. O Mėnulis šviečia kaip švietęs, bet į Jį jau niekas nė akių nebepakelia. Tik kartais beveik kiekvienas iš mūsų vis dėlto žvilgteli dangun ir Mėnulį išvysta. Ir apimta jį nuostaba, tikrų tikriausias apstulbimas, kaip galėjo to šviesulio nepastebėti anksčiau. Pirštas ištirpsta visa persmelkiančiame švytėjime, nes, pasak A. Wattso, religinė doktrina išnyksta, kai ji tampa tikrai reali ir veiksminga. Tą akimirką Mėnulį regėdamas žmogus staiga pamato visas savo paties sielos ir Visatos paslaptis. Atrodo, kad jis daugiau niekada nepamirš absoliutaus, lyg žaibas trenkusio aiškumo. Bet… dar po poros akimirkų visagalis žinojimas išsisklaido, pradingsta, lieka tik nenumalšinamas ilgesys.

Eau, tu n’as ni goût, ni couleur, ni arôme, on ne peut pas te définir, on te goûte sans te connaître. Tu n’es pas nécessaire à la vie, tu es la vie ! Tu nous pénètres d’un plaisir qui ne s’explique point par le sens. Avec toi rentrent en nous tous les pouvoirs auxquels nous avions renoncé. Par ta grâce, s’ouvrent en nous toutes les sources taries de notre cœur. Tu es la plus grande richesse qui soit au monde, et tu es aussi la plus délicate, toi si pure au ventre de la Terre. On peut mourir sur une source d’eau magnésienne. On peut mourir à deux pas d’un lac d’eau salée. On peut mourir malgré deux litres de rosée qui retiennent en suspend quelques sels. Tu n’acceptes point de mélange, tu ne supportes point l’altération, tu es une ombrageuse divinité. Mais tu répands en nous un bonheur infiniment simple.

Kartą per televiziją rodė jaunuolį. Protingą, gražų, turintį tikslą gyvenime ir mokantį jo siekti. Jis penkiolika minučių pasišnekėjo su vieno solidžiausių bankų pasaulyje vadovu ir jį iškart priėmė į darbą. Dabar jaunuolis gyvena prabangiai, didmiesčio centre turi butą, kuris jam kainuoja tiek, kiek aš net neįsivaizduoju. Dirba daug, be pietų pertraukų, turi vieną laisvą dieną. Tą dieną žaidžia kažkokį man nesuprantamą žaidimą, neprisimenu kokį. Kad ir kaip ten buvę, to žaidimo jis nemėgsta, bet privalo žaisti, nes kitaip nebus savas tarp bendradarbių. Laisvalaikis priklauso ne jam. Kada jis gyvena? Ir gyvenimas priklauso ne jam. Soti savanoriška vergovė. Atrodo, juodieji vergai laisvalaikiu galėjo daryti ką norėjo, kitaip nebūtų bliuzo. Be to, jų vergovė nebuvo savanoriška. Tokia vergovė žmogaus nežemina.

Es neprotu ne pareizu klavierspēli, ne dzīves spēli, nekad, nekad neesmu to pratis, vienmēr esmu bijis pārāk steidzīgs, vienmēr pārāk nepacietīgs, vienmēr noticis kaut kas neparedzēts, vienmēr spēle pārtrūkusi... Bet kurš gan prot pareizi spēlēt, un, ja arī prot, tad ko tas viņam līdz? Vai lielā tumsa tāpēc ir mazāk tumša, vai neatbildami jautājumi tāpēc kļuvuši mazāk bezcerīgi, vai izmisums par mūžīgo nepietiekamību tāpēc ir mazāk sāpīgs, un vai dzīvi tāpēc ir iespējams izskaidrot un saņemt grožos un jāt kā rāmu zirgu, vai arī tā vienmēr ir kā varena bura, kas vētrā mūs nes, bet, kad mēs to gribam satvert, ielingo mūs ūdenī? Reizēm manā priekšā paveras bedre, kas šķiet sniedzamies pat līdz zemes centram. Kas to aizpilda? Ilgas? Izmisums? Laime? Un kāda? Nogurums? Rezignācija? Nāve? Kādēļ es dzīvoju? Jā, kādēļ es dzīvoju?

Tūkstantrankė Kanona turi tūkstantį rankų ant vienintelio kūno. Jei jos mąstymas apsiribotų ties viena lanką laikančia ranka, kitos devyni šimtai devyniasdešimt devynios liktų bevertės. Tačiau jos gali tarnauti visos, nes mintis nėra pririšta prie vienos, tad ir visos rankos yra naudingos. O kam Kanonai reikia tūkstančio rankų, priaugusių prie vieno kūno - Tai skirta parodyti, jog jei žmonės leis nepajudinamai išminčiai atsiskleisti, tai net kūnas, turintis tūkstantį rankų, gebės jomis pasinaudoti. Jei žiūrėdamas į medį matytum tik vieną iš jo raudonų lapų, nepastebėtum kitų. Kai akis nenukreipta nė į vieną iš lapų, o tu stebi medį apie nieką negalvodamas, bet koks kiekis lapų tampa matomas be ribų. Bet jei kuris nors vienas lapas prikausto žvilgsnį, atrodo, jog kitų lapų tiesiog nėra. Tam, kuris suprato, nėra skirtumo tarp medžio ir tūkstantrankės bei tūkstantakės Kanonos.

Štai kokia visų ligšiolinių mano įsivaizdavimų yda: visą laiką aš kūriau Margo paveikslą neklausydamas jos, nežinodamas, kad jos langas toks pat siauras, kaip ir maniškis, todėl ir nepajėgiau jos įsivaizduoti kaip žmogaus, kuris gali bijoti, jaustis vienišas pilname žmonių kambaryje, kuris drovisi pasakoti apie savo plokštelių kolekciją... Kuris iš tiesų neturi su kuo pasikalbėti, nes niekas nelaiko jos tiesiog žmogumi. Ir man iškart pasidarė aišku, ką Margo Rot Špygelman jausdavo, kai nebūdavo Margo Rot Špygelman: ogi tuštumą. Jausdavosi taip, lyg būtų apsupta neperkopiamos sienos. Margo, kaip žmogus, visą laiką taip ir gyveno: kambaryje, į kurį nieks neužsuka, kur visada nuleistos žaliuzės ir šviesa eina tik per plyšelius lubose. Taip. Didžiausia klaida, kurią kada nors dariau, buvo mano fantazijos. Iš tikrųjų, Margo ne stebuklas. Ir ne nuotykis. Ne kokia nors brangenybė. Ji tiesiog mergaitė.

Iš tūkstančio gal šimtas mąsto taip, kad verti žmogaus vardo.Iš to šimto gal vienas iš tikrųjų tiki, o dešimt visą gyvenimą abejoja, bet tai irgi tikėjimo požymis, nors kol kas tu šito gal nesupranti. Keli silpnuoliai puola į burtus ir slaptuosius mokslus, nes patys save apgaudinėja. Bet visi kiti – taip, jie pasirenka įprastą dalią ir tyli. Bažnyčia jiems tampa įpročiu, kurio laikosi dėl tvarkos, ir, jei praradę tikėjimą, jie dar ką nors mąsto, tai gal mąsto, kad pasilikę Bažnyčioje, nieko nepraras, o bėdos ištikti galbūt pelnys amžinąjį gyvenimą, jeigu išsipildys tai, kas neįtikimiausia, ir jeigu siela iš tiesų nemirtinga. Jie lošia tuščią žaidimą, nūsdami daug laimėti, bet manding, išloš tik tuščią nieką. Taigi. Apie tai niekas nekalba. Bet apsižvalgyk aplinkui. Ta pati tuštybė. Krikščionybė pavargus ir praradus tikėjimą. Užtat draskosi karuose ir sekinasi disputuose, kurie jau niekur nenuves, nes nebėra tikėjimo.

Iš tūkstančio gal šimtas mąsto taip, kad verti žmogaus vardo. Iš to šimto gal vienas iš tikrųjų tiki, o dešimt visą gyvenimą abejoja, bet tai irgi tikėjimo požymis, nors kol kas tu šito gal nesupranti. Keli silpnuoliai puola į burtus ir slaptuosius mokslus, nes patys save apgaudinėja. Bet visi kiti – taip, jie pasirenka įprastą dalią ir tyli. Bažnyčia jiems tampa įpročiu, kurio laikosi dėl tvarkos, ir, jei praradę tikėjimą, jie dar ką nors mąsto, tai gal mąsto, kad pasilikę Bažnyčioje, nieko nepraras, o bėdos ištikti galbūt pelnys amžinąjį gyvenimą, jeigu išsipildys tai, kas neįtikimiausia, ir jeigu siela iš tiesų nemirtinga. Jie lošia tuščią žaidimą, nūsdami daug laimėti, bet manding, išloš tik tuščią nieką. Taigi. Apie tai niekas nekalba. Bet apsižvalgyk aplinkui. Ta pati tuštybė. Krikščionybė pavargus ir praradus tikėjimą. Užtat draskosi karuose ir sekinasi disputuose, kurie jau niekur nenuves, nes nebėra tikėjimo.

« Écoute, Egor Pétrovitch, lui dit-il. Qu’est ce que tu fais de toi ? Tu te perds seulement avec ton désespoir. Tu n’as ni patience ni courage. Maintenant, dans un accès de tristesse, tu dis que tu n’as pas de talent. Ce n’est pas vrai. Tu as du talent ; je t’assure que tu en as. Je le vois rien qu’à la façon dont tu sens et comprends l’art. Je te le prouverai par toute ta vie. Tu m’as raconté ta vie d’autrefois. À cette époque aussi le désespoirte visitait sans que tu t’en rendisses compte. À cette époque aussi, ton premier maître, cet homme étrange, dont tu m’as tant parlé, a éveillé en toi, pour la première fois, l’amour de l’art et a deviné ton talent. Tu l’as senti alors aussi fortement que maintenant. Mais tu ne savais pas ce qui se passait en toi. Tu ne pouvais pas vivre dans la maison du propriétaire, et tu ne savais toi-même ce que tu désirais. Ton maître est mort trop tôt. Il t’a laissé seulement avec des aspirations vagues et, surtout, il ne t’a pas expliqué toimême. Tu sentais le besoin d’une autre route plus large, tu pressentais que d’autres buts t’étaient destinés, mais tu ne comprenais pas comment tout cela se ferait et, dans ton angoisse, tu as haï tout ce qui t’entourait alors. Tes six années de misère ne sont pas perdues. Tu as travaillé, pensé, tu as reconnu et toi-même et tes forces ; tu comprends maintenant l’art et ta destination. Mon ami, il faut avoir de la patience et du courage. Un sort plus envié que le mien t’est réservé. Tu es cent fois plus artiste que moi, mais que Dieu te donne même la dixième partie de ma patience. Travaille, ne bois pas, comme te le disait ton bonpropriétaire, et, principalement, commence par l’a, b, c. « Qu’est-ce qui te tourmente ? La pauvreté, la misère ? Mais la pauvreté et la misère forment l’artiste. Elles sont inséparables des débuts. Maintenant personne n’a encore besoin de toi ; personne ne veut te connaître. Ainsi va le monde. Attends, ce sera autre chose quand on saura que tu as du talent. L’envie, la malignité, et surtout la bêtise t’opprimeront plus fortement que la misère. Le talent a besoin de sympathie ; il faut qu’on le comprenne. Et toi, tu verras quelles gens t’entoureront quand tu approcheras du but. Ils tâcheront de regarder avec mépris ce qui s’est élaboré en toi au prix d’un pénible travail, des privations, des nuits sans sommeil. Tes futurs camarades ne t’encourageront pas, ne te consoleront pas. Ils ne t’indiqueront pas ce qui en toi est bon et vrai. Avec une joie maligne ils relèveront chacune de tes fautes. Ils te montreront précisément ce qu’il y a de mauvais en toi, ce en quoi tu te trompes, et d’un air calme et méprisant ils fêteront joyeusement chacune de tes erreurs. Toi, tu esorgueilleux et souvent à tort. Il t’arrivera d’offenser une nullité qui a de l’amour-propre, et alors malheur à toi : tu seras seul et ils seront plusieurs. Ils te tueront à coups d’épingles. Moi même, je commence à éprouver tout cela. Prends donc des forces dès maintenant. Tu n’es pas encore si pauvre. Tu peux encore vivre ; ne néglige pas les besognes grossières, fends du bois, comme je l’ai fait un soir chez de pauvres gens. Mais tu es impatient ; l’impatience est ta maladie. Tu n’as pas assez de simplicité ; tu ruses trop, tu réfléchis trop, tu fais trop travailler ta tête. Tu es audacieux en paroles et lâche quand il faut prendra l’archet en main. Tu as beaucoup d’amour-propre et peu de hardiesse. Sois plus hardi, attends, apprends, et si tu ne comptes pas sur tes forces, alors va au hasard ; tu as de la chaleur, du sentiment, peut-être arriveras-tu au but. Sinon, va quand même au hasard. En tout cas tu ne perdras rien, si le gain est trop grand. Vois-tu, aussi, le hasard pour nous est une grande chose. »

Un jour, dit la légende, il y eut un immense incendie de forêt. Tous les animaux terrifiés et atterrés observaient, impuissants, le désastre. Seul le petit colibri s’active, allant chercher quelques gouttes d’eau dans son bec pour les jeter sur le feu. Au bout d’un moment, le tatou, agacé par ses agissements dérisoires, lui dit: « Colibri ! Tu n’es pas fou ? Tu crois que c’est avec ces gouttes d’eau que tu vas éteindre le feu ? » « Je le sais », répond le colibri, « mais je fais ma part.

- (...) Je cherche des amis. Qu'est-ce que signifie "apprivoiser"? - C'est une chose trop oubliée, dit le renard. Ça signifie "créer des liens...". - Créer des liens? - Bien sûr, dit le renard. Tu n'es encore pour moi qu'un petit garçon tout semblable à cent mille petits garçons. Et je n'ai pas besoin de toi. Et tu n'as pas besoin de moi non plus. Je ne suis pour toi qu'un renard semblable à cent mille renards. Mais, si tu m'apprivoises, nous aurons besoin l'un de l'autre. Tu seras pour moi unique au monde. Je serai pour toi unique au monde...

Je regrette de ressentir ça. Mais je suspecte qu’en ton for intérieur tu le penses aussi. Parce que tu n’es pas venu ici pour me dire combien je te manque. Ni combien c’est dur de vivre sans moi. Tu as juste dit que tu ne voulais pas renoncer. Et écoute, moi non plus, je ne veux pas renoncer. Je ne veux pas échouer. Mais ce n’est pas vraiment une super bonne raison de rester ensemble. Nous devrions avoir des raisons pour lesquelles nous ne voulons pas renoncer. Ce ne devrait pas se résumer au fait que nous refusons la perspective de l’échec. Et je ne… je n’en ai aucune.

Certainement tu es la sagesse, la vérité ; tu es la bonté, le bonheur, l'éternité; tu es tout ce qui constitue le vrai bien. Toutes ces choses sont nombreuses, mon intelligence étroite et captive ne peut voir tant d'objets d'un seul coup, et jouir de tous à la fois. Comment donc, Seigneur, es-tu tous ces objets? Sont-ils tes diverses parties, ou chacun d'eux n'est-il pas tout entier ton essence? Car, tout ce qui est composé de parties n'est pas véritablement un. Il est, en quelque manière, plusieurs et différent de lui-même ; il peut être désuni et dans le fait et par la pensée, conditions étrangères à ta nature, au-dessus de laquelle on ne saurait rien concevoir. Il n'y a donc point de parties en toi, Seigneur ! Tu n'es pas multiple ; mais tu es tellement un et si complètement semblable à toi-même, que tu ne diffères en aucun point de ta propre nature. Bien plus, tu es l'unité véritable et absolue, indivisible même par la pensée. Ainsi donc, la vie, la sagesse, et toutes les autres vertus que nous avons énumérées, ne sont pas des parties de ton être, mais toutes ensemble ne font qu'un, et chacune est, tout entière, et ton essence et l'essence des autres.

Vous savez ce que je crois ? Il y a des degrés dans la souffrance, mais pas de concurrence entre les souffrances. Ou, en tout cas, il ne devrait pas y en avoir. Le chagrin d'une fillette à qui on vient d'arracher le bras de sa poupée, il est incroyablement sincère. Celui d'une vieille dame dont le chien vient de mourir demandera peut-être des mois, des années avant de s'estomper. Celui du gamin de seize ans qui a toujours rêvé de devenir, je ne sais pas, moi, joueur de foot professionnel et à qui on dit : "Oublie, tu n'es pas assez doué", ce chagrin là, il peut le traîner toute sa vie.

Baimė, kad plonytis vilnos siūliukas, atspuręs nuo antklodės krašto, yra kietas, kietas ir smailus it plieninė adata; baimė, kad šita mažutė mano naktinių marškinių saga yra didesnė už mano galvą, didžiulė ir sunki; baimė, kad štai tas duonos trupinėlis, dabar krentantis nuo lovos, pavirs stikliuku ir suduš, atsitrenkęs į žemę, ir slegiantis rūpestis, kad drauge, po teisybei, suduš ir viskas, viskas visiems laikams; baimė, kad atplėšto laiško krašto juostelė yra uždraustas daiktas, kurio niekam nevalia pamatyti, nepaprasta brangenybė, kuriai nėra pakankamai saugaus kampelio visam kambary; baimė, kad užmigęs prarysiu angliuką, gulintį prie krosnies; baimė, kad mano smegenyse pradės augti koks nors skaičius ir augs tol, kol jam nebeliks vietos manyje; baimė, kad tai ant ko aš guliu yra granitas, pilkas granitas; baimė, kad galiu pradėti šaukti ir žmonės subėgs prie mano durų ir galų gale išlauš jas, baimė, kad galiu išsiduoti ir pasakyti viską, ko man baisu, ir baimė, kad negalėsiu nieko pasakyti, nes viskas yra neapsakoma, - ir kitos baimės... baimės. Aš prašiau sugrąžinti vaikystę, ir ji sugrįžo, ir jaučiu, kad ji vis dar tokia pat sunki kaip anuomet ir kad nebuvo jokios naudos pasidaryt vyresniam.

L’arbre n’est point semence, puis tige, puis tronc flexible, puis bois mort. Il ne faut point le diviser pour le connaître. L’arbre, c’est cette puissance qui lentement épouse le ciel. Ainsi de toi, mon petit d’homme. Dieu te fait naître, te fait grandir, te remplit successivement de désirs, de regrets, de joies et de souffrances, de colères et de pardons, puis il te rentre en Lui. Cependant, tu n’es ni cet écolier, ni cet époux, ni cet enfant, ni ce vieillard. Tu es celui qui s’accomplit. Et si tu sais te découvrir branche balancée, bien accrochée à l’olivier, tu goûteras dans tes mouvements l’éternité.

The Carver stroked the shard of bone in his palm, attention fixed upon a stone-faced Cassian. 'What if I tell you what the rock and darkness and sea and beyond whispered to me, Lord of Bloodshed? How they shuddered in fear, on that island across the sea. How they trembled when she emerged. She took something- something precious. She ripped it out with her teeth.' Cassian's golden-brown face had drained of colour, his wings tucking in tight. 'What did you wake that day in Hybern, Prince of Bastards?' My blood went cold. 'What come out was not what went in.' A rasping laugh as the Carver laid the shard of bone on the ground beside him. 'How lovely she is- new as a fawn and yet ancient as the sea. How she calls to you. A queen, as my sister once was. Terrible and proud, beautiful as a winter sunrise.' Rhys had warned me of the inmates' capacity to lie, to sell anything, to get free. 'Nesta,' the Bone Carver murmured. 'Nes-ta.' I squeezed Cassian's hand. Enough. It was enough of this teasing and taunting. But he didn't look at me. 'How the wind moans her name. Can you hear it, too? Nesta. Nesta. Nesta.' I wasn't sure Cassian was breathing. 'What did she do, drowning in the ageless dark? What did she take?

Dehbia connaît bien les siens Il n'ont de chrétien que le nom. L'un des premiers d'entre eux, converti au début du siècle et qui a d'ailleurs sa croix au cimetière de la paroisse, leur traça une ligne de conduite que beaucoup suivent ingénieusement. Jadis, racontent-ils, ce néophyte à peine dégrossi fut surpris par un Père faisant à la mosquée sa prière parmi les musulmans. - C'était bien toi, hier soir, à la mosquée? - Oui, mon père. - Tu n'es pas musulman. - Pourquoi pas, mon père ? Je le suis de naissance. Il paraît que le Père n'a pas beaucoup insisté. Actuellement, ils ne vont plus à la mosquée mais ils jurent par les saints du pays, pratiquent la circoncision comme les bons musulmans et célèbrent es Aïds aussi bien que la Noël. Leurs femmes, aussi superstitieuses que toutes les autres, croient aux pratiques des bonnes vieilles et, pour connaître l'avenir, rendent visite aux mêmes derviches. Tout cela, Dehbia le sait et beaucoup d'autres choses. Bien sûr qu'ils ont reçu le baptême et avec le baptême un nom chrétien. Les Pères leur ont distribué généreusement des "Marie", des "Jean", et surtout des "Augustin", des "Monique" comme cela se devait en pays berbère, mais à côté de ces noms, existe toujours le nom kabyle, Mohammed, Akli, Rabah, Saïd, et la faculté de s'en servir.

Lady Maccon se leva pour l’aider à passer sa cape, mais se rassit avant de pouvoir le faire. Elle ne tenait toujours pas bien sur ses jambes. Lord Maccon cessa aussitôt de secouer le vêtement pour le déplier et s’agenouilla, nu, devant elle. « Qu’est-ce qui ne va pas ? cria-t-il presque. — Quoi ? » Ivy se retourna pour voir ce qui se passait, aperçut le derrière nu du comte, poussa un cri aigu et se détourna en s’éventant avec une main gantée. « Ne t’inquiète pas, Conall. Tu troubles Ivy, grommela lady Maccon. — Il y a toujours quelque chose pour troubler Mlle Hisselpenny. Toi, c’est différent. Tu ne fais pas ce genre de choses, femme. Tu n’es pas féminine à ce point.

Qui me reflète sinon toi-même Je me vois si peu Sans toi je ne vois rien Qu’une étendue déserte Entre autrefois et aujourd’hui Il y a eu toutes ces morts Que j’ai franchies Sur de la paille Je n’ai pas pu percer Le mur de mon miroir Il m’a fallu apprendre Mot par mot la vie Comme on oublie Je t’aime pour ta sagesse Qui n’est pas la mienne Pour la santé je t’aime Contre tout ce qui n’est qu’illusion Pour ce cœur immortel Que je ne détiens pas Que tu crois être le doute Et tu n’es que raison Tu es le grand soleil Qui me monte à la tête Quand je suis sûr de moi Quand je suis sûr de moi Tu es le grand soleil Qui me monte à la tête Quand je suis sûr de moi Quand je suis sûr de moi

Mais les signes de ce qui m'attendait réellement, je les ai tous négligés. Je travaille mon diplôme sur le surréalisme à la bibliothèque de Rouen, je sors, je traverse le square Verdrel, il fait doux, les cygnes du bassin ont reparu, et d'un seul coup j'ai conscience que je suis en train de vivre peut-être mes dernières semaines de fille seule, libre d'aller où je veux, de ne pas manger ce midi, de travailler dans ma chambre sans être dérangée. Je vais perdre définitivement la solitude. Peut-on s'isoler facilement dans un petit meublé, à deux. Et il voudra manger ses deux repas par jour. Toutes sortes d'images me traversent. Une vie pas drôle finalement. Mais je refoule, j'ai honte, ce sont des idées de fille unique, égocentrique, soucieuse de sa petite personne, mal élevée au fond. Un jour, il a du travail, il est fatigué, si on mangeait dans la chambre au lieu d'aller au restau. Six heures du soir cours Victor-Hugo, des femmes se précipitent aux Docks, en face du Montaigne, prennent ci et ça sans hésitation, comme si elles avaient dans la tête toute la programmation du repas de ce soir, de demain peut-être, pour quatre personnes ou plus aux goûts différents. Comment font-elles ? [...] Je n'y arriverai jamais. Je n'en veux pas de cette vie rythmée par les achats, la cuisine. Pourquoi n'est-il pas venu avec moi au supermarché. J'ai fini par acheter des quiches lorraines, du fromage, des poires. Il était en train d'écouter de la musique. Il a tout déballé avec un plaisir de gamin. Les poires étaient blettes au coeur, "tu t'es fait entuber". Je le hais. Je ne me marierai pas. Le lendemain, nous sommes retournés au restau universitaire, j'ai oublié. Toutes les craintes, les pressentiments, je les ai étouffés. Sublimés. D'accord, quand on vivra ensemble, je n'aurai plus autant de liberté, de loisirs, il y aura des courses, de la cuisine, du ménage, un peu. Et alors, tu renâcles petit cheval tu n'es pas courageuse, des tas de filles réussissent à tout "concilier", sourire aux lèvres, n'en font pas un drame comme toi. Au contraire, elles existent vraiment. Je me persuade qu'en me mariant je serai libérée de ce moi qui tourne en rond, se pose des questions, un moi inutile. Que j'atteindrai l'équilibre. L'homme, l'épaule solide, anti-métaphysique, dissipateur d'idées tourmentantes, qu'elle se marie donc ça la calmera, tes boutons même disparaîtront, je ris forcément, obscurément j'y crois. Mariage, "accomplissement", je marche. Quelquefois je songe qu'il est égoïste et qu'il ne s'intéresse guère à ce que je fais, moi je lis ses livres de sociologie, jamais il n'ouvre les miens, Breton ou Aragon. Alors la sagesse des femmes vient à mon secours : "Tous les hommes sont égoïstes." Mais aussi les principes moraux : "Accepter l'autre dans son altérité", tous les langages peuvent se rejoindre quand on veut.

En mis Estudios galileanos he tratado de definir los patrones estructurales de la vieja y de la nueva visión del mundo, intentando determinar los cambios alumbrados por la revolución del siglo XVII. Me parecía que se podían reducir a dos acciones fundamentales e ínti­mamente relacionadas, que caracterizaba como la destruc­ción del cosmos y la geometrización del espacio; es decir, la sustitución de la concepción del mundo como un todo finito y bien ordenado, en el que la estructura espacial incorporaba una jerarquía de perfección y valor, por la de un universo indefinido o aun infinito que ya no estaba unido por subor­dinación natural, sino que se unificaba tan sólo mediante la identidad de sus leyes y componentes últimos y básicos. La segunda sustitución es la de la concepción aristotélica del espacio (un conjunto diferenciado de lugares intramundanos) por la de la geometría euclídea (una extensión esencial­ mente infinita y homogénea) que, a partir de entonces, pasa a considerarse idéntica al espacio real del mundo. Como es obvio, el cambio espiritual que estoy describiendo no se pro­dujo mediante una mutación repentina. También las revolu­ciones exigen tiempo para realizarse; también las revolucio­nes poseen historia. Así, las esferas celestes que ceñían el mundo, manteniéndolo unido, no desaparecieron de un golpe con una poderosa explosión; la burbuja del mundo creció y se hinchó antes de estallar, confundiéndose con el espacio que la rodeaba.

Niekada savęs nelaukiau tuo, kuris privalo rūpintis, kad vyšnios turėtų kotelius. Aš stoviu čia ir gėriuosi tuo, ką sugeba gamta. Kiekvienas, kuris stengsis kartu daryti abu dalykus - siekti savo individualaus tikslo ir prisitaikyti prie kolektyvo, taps neurotiku. Beprasmybė trukdo gyvenimo pilnatvei, todėl laikytina liga. Prasmė įgalina iškęsti daug ką, galbūt viską. Vienintelis žmogaus egzistencijos tikslas - įžiebti šviesą grynosios būties tamsoje. Filosofija yra pasiruošimas mirčiai (Platonas) Mano egzistencijos prasmė - tai, kad gyvenimas pateikė man klausimą. Arba atvirkščiai: aš pats esu klausimas, skirtas pasauliui, ir turiu pats surasti atsakymą, kitaip būsiu priklausomas nuo atsakymo, kurį pateiks pasaulis. Pervertinamas protas iš dalies panašus į absoliutizmą valstybėje: jo viešpatavimas nuskurdina asmenybę. Tas, kas eina saugiu keliu, yra beveik miręs. Tik po ligos supratau, kaip svarbu sakyti “taip” savo likimui. Šitaip formuojamas Aš, kuris nesugniūžta susidūręs su nesuprantamais dalykais. Aš, kuris iškenčia, kuris ištveria tiesą, kuris pajėgia priimti pasaulį ir savo likimą. Tuomet patirdami nesėkmę mes kartu ir laimime. Tuomet niekas mūsų netrikto - nei iš vidaus, nei iš išorės, nes mūsų tolydumas atsilaiko prieš gyvenimo ir laiko srautą. Tačiau taip gali nutikti tik tuomet, jei smalsiai nesikišime į likimo planus. Jei žmogus yra geras batsiuvys ir pats save tokiu laiko, ant antkapio akmens neparašys, kad jis buvo prastas skrybėlininkas, nes kartą padarė netikusią skrybėlę.

tu n'es peut être pas son premier,son dernier ou son unique. Elle a aimé avant,elle pourra aimer à nouveau. Mais si elle t'aimes maintenant qu'est ce qui importe? Elle n'est pas parfaite,toi non plus.Et vous ne serez peut être jamais parfaits ensembles,mais si elle peut te faire rire,réfléchir deux fois et qu'elle admet qu'elle est humaine et qu'elle fait des erreurs. Accroche toi à elle et donne lui tout ce que tu as à donner.Elle peut ne pas penser à toi chaque seconde de sa journée. Mais elle te donnera un part d'elle qu'elle sait que tu pourrais briser son coeur. Donc ne la blesse pas,ne l'analyse pas et n'attend pas d'elle plus que ce qu'elle peut t'offrir. Souris quand elle te rend heureux,fais lui savoir quand elle te déçoit,et qu'elle te manque quand elle n'est pas là.

Kas nori prarasti pinigus - tepasilaiko juos sau, kas nori išsaugoti juos amžiams - teatiduoda kitam. be to, jūs neturite teisės pasilikti sau tų pinigų - juk jie nepriklauso jums, pinigai išvis nepriklauso žmonėms. Visi pinigai velnio nuosavybė, ir jis dieną naktį sėdi savo kontoroj ant aukso maišų ir perka už juos žmonių sielas. Pasistenkit greičiau atsikratyti nešvaraus pinigo, kurį jis bruka jums į delną, nelaikykite jo, nes šis prakeiktas metalas nudegins jums pirštus, įsisiurbs į kraują, apakins, užnuodys mintis ir sukietins širdį. Paaukokite jį "vargdienių seselėms", meskit tuos nelemtus pinigus į griovį - ten jų tikroji vieta! Kuriam galui krauti pinigus, jei vis tiek reikės jų netekti? Mirtis turi antrą raktą nuo jūsų pinigų skrynios. Dievai visas gėrybes parduoda tikrąja kaina, yra pasakęs vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias verčiausias jie parduoda pigiausiai. Viskas, kas mums tikrai naudinga - nebrangu; tik už tai, be ko galima apsieiti, mokam didelius pinigus. Kas tikrai gražu - išvis neparduodama; visa tai nemirtingieji dievai mums duoda veltui. Nemokamai galima gėrėtis saulėtekiai ir saulėlydžiais, danguje plaukiančiais debesėliais, giriomis ir laukais, nuostabai jūra. Dykai mums čiulba paukščiai, veltui galim prisiskinti pakelėj lauko gėlių ir įeiti į žvaigždėtą Nakties menę. Vargšas miega geriau nei turtuolis. Paprastas maistas ilgainiui pasidaro skanesnis negu įmantrūs patiekalai Rico restorane. Pasitenkinimas ir sielos ramybė geriau mėgsta kaimo pirkelę negu ištaigingus meisto rūmus. Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo - štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save.

Klara palaukė, kol jis išsirėks ir išsitrankys. Tuomet, kaip visuomet išsiblaškiusi, paklausė, ar jis moka krutiniti ausis. \\\ "Lygiai kaip gimdami, mirdami irgi bijome nežinios. Tačiau baimė - vidaus dalykas, nieturintis nieko bendra su realybe. Mirti - tai tas pat, kaip gimti - tiesiog pasikeitimas", - sakė Klara. \\\ Klaros mirtis visiškai pakeitė gyvenimą didžiajame name ant kampo. Su ja iškeliavo dvasios, svečiai ir ta ššviesi linksmybė, kuri visuomet mus supdavo jos dėka, nes ji netikėjo, kad pasaulis yra ašarų klonis, atvirkščiai - tai Dievo pokštas, todėl būtų kvaila rimtai į j žiūrėti, jei net Dievas to nedarė. \\\\ Įtariu, kad visa, kas vyksta, nėra atsitiktinumas, lemtis, numatyta prieš mums gimstant, o Estebanas Garsija yra jos dalis. Tai grubus, iškreiptas paveikslas, tačiau nė vienas teptuko brūkštelėjimas nėra betikslis. \\\\ "Šunidėje" tarsi dėliojau galvosūkį, kuriame kiekviena detalė turi tikslią vietą. Kol visų nesudeliojau, galvosūkis atrodė nesuprantamas, bet buvau įsitikinusi, kad jei įstengsiu jį užbaigti, kiekviena detalė įgaus prasmę ir rezultatas bus harmoningas. Kiekviena detalė turi savi priežastį, net ir pulkininkas Garsija. Kartais man atrodo, kad visa tai jau išgyvenau ir jau rašau tuos pačius žodžius, tačiau suvokiu, jog tai buvau ne aš: kita moteris rašė sąsiuvinius, kad aš galėčiau jais pasinaudoti. Aš rašau, ji rašė, nes atmintis nepatikima, o gyvenimas labai trumpas, prabėga taip greitai, jog nespėjame išvysti įvykių sąsajos; negalime suprasti savo veiksmų pasekmių, tikime praeities, dabarties, ateities fikcija, - bet juk gali būti, kad viskas vyksta vienu metu, kaip sakydavo trys seserys Moros, sugebėjusios erdvėje matyti visų laikų dvasias. Todėl senelė Klara ir rašė sąsiuvinius - norėjo matyti tikrąjį įvykių mastą ir pasišaipyti iš savo prastos atminties

-Pero, por el contrario, pienso que, cuando un arte­sano u otro que su índole destine a negocios privados, engreído por su riqueza o por el número de los que le siguen o por su fuerza o por otra cualquier cosa seme­jante, pretenda entrar en la clase de los guerreros, o uno de los guerreros en la de los consejeros o guardia­nes, sin tener mérito para ello, y así cambien entre sí sus instrumentos y honores, o cuando uno solo trate de hacer a un tiempo los oficios de todos, entonces creo, como digo, que tú también opinarás que seme­jante trueque y entrometimiento ha de ser ruinoso para la ciudad. -En un todo. -Por tanto, el entrometimiento y trueque mutuo de estas tres clases es el mayor daño de la ciudad y más que ningún otro podría ser con plena razón calificado de cri­men. -Plenamente. -¿Y al mayor crimen contra la propia ciudad no ha­brás de calificarlo de injusticia? -¿Qué duda cabe?   XI. -Eso es, pues, injusticia. Y a la inversa, diremos: la actuación en lo que les es propio de los linajes de los trafi­cantes, auxiliares y guardianes, cuando cada uno haga lo suyo en la ciudad, ¿no será justicia, al contrario de aque­llo otro, y no hará justa a la ciudad misma? -Así me parece y no de otra manera -dijo él. -No lo digamos todavía con voz muy recia -obser­vé-; antes bien, si, trasladando la idea formada a cada uno de los hombres, reconocemos que allí es también justicia, concedámoslo sin más, porque ¿qué otra cosa cabe oponer? Pero, si no es así, volvamos a otro lado nuestra atención. Y ahora terminemos nuestro examen en el pensamiento de que, si tomando algo de mayor extensión entre los seres que poseen la justicia, nos es­forzáramos por intuirla allí, sería luego más fácil obser­varla en un hombre solo. Y de cierto nos pareció que ese algo más extenso es la ciudad y así la fundamos con la mayor excelencia posible, bien persuadidos de que en la ciudad buena era donde precisamente podría hallar­se la justicia. Traslademos, pues, al individuo lo que allí se nos mostró y, si hay conformidad, será ello bien; y, si en el individuo aparece como algo distinto, volveremos a la ciudad a hacer la prueba, y así, mirando al uno jun­to a la otra y poniéndolos en contacto y roce, quizá con­seguiremos que brille la justicia como fuego de enjutos y, al hacerse visible, podremos afirmarla en nosotros mismos.

«Imagine que ce récipient soit ta vie. Et que les trois cailloux symbolisent les choses les plus importantes pour toi: ce dont tu ne pourrais te passer pour être heureuse. Considère les graviers comme les priorités secondaires, celles qui arrivent juste après l’indispensable.» Je le fixai sans comprendre ce qu’il essayait de me dire. «Enfin, imagine que le sable corresponde à tout le reste: les bonheurs futiles, ceux qui te font du bien, mais qui ne sont qu’un complément de “l’essentiel” puis de “l’important”. — Bon, où veux-tu en venir? — Si j’avais rempli le pot de sable, il n’y aurait plus de place pour les graviers ou les cailloux. C’est pareil pour ta vie: si tu consacres ton temps et ton énergie aux éléments secondaires, tu n’as plus d’espace pour l’essentiel, tu passes à côté de ton chemin. Tu cours après le superficiel en te demandant pourquoi tu n’es pas heureuse.» J’applaudis en souriant. Belle démonstration! «Maintenant, à toi de définir tes priorités. À quoi correspondent les cailloux de ta vie, quelles sont pour toi les choses essentielles? C’est-à-dire ce que tu ne sacrifierais pas. Ou ce que tu voudrais le plus au monde. — Je ne sais pas… Euh, là tout de suite, je suis fatiguée. — Réfléchis!», ordonna-t-il avec fermeté.

Ne laisse jamais personne te dire ce dont tu n'es pas capable. C'est à toi de choisir et de vivre ta vie

Į klausimą „kas aš?“ nėra atsakymo, nes negalima žinoti atsakymo į šį klausimą, galima tiktai būti juo.

et quand tu n'es pas là je rêve que je dors je rêve que je rêve

Žmonėms nuolat reikia įspūdingų religijų <...>. Jos atliepia slapčiausius troškimus, nes žmonės pernelyg silpni, kad galėtų likti vieni.

Skriskim aukštai ir be baimės - juk iš Pasaulio išskristi neįmanoma. Nes nieko kito nėra - tik Pasaulis.

He choked. “These are my two options? A frilly mating ceremony or a stale biscuit?” Her face filled with such true light, it nearly stole the breath from him. “Yes.” So Cassian laughed again, and folded her fingers around the pathetic biscuit, leaning to whisper in her ear, “We’ll make a coronation of it, Nes.” “I already have a crown,” she said. “I just want you.” His jaw tightened. Yes, they’d have to figure out what to do with the entire Dread Trove now that they possessed all three objects. How Nesta had summoned it despite the spells Helion had placed on the other two … He’d think of that another day. Along with the fact that she’d stopped Time with the Harp. And that she seemed to have some sort of connection—or understanding—with the Mother. The Mother.

Tu es un animal, frœur Dex. Tu n'es pas autre. Tu n'es pas à part. Tu es un animal. Et les animaux n'ont pas de but. Rien n'a de but. Le monde existe, point final.

- Tu n'es pas venu la nuit dernière. Des mots que je regrette immédiatement, pour le désir qu'ils renferment, tout ce qu'ils révèlent de moi. - Je n'étais pas sûr que tu aies envie de me revoir, répond-il. J'entrevois un sourire avant qu'il ne soit à nouveau caché sous le casque.

Kiekvienas santykis tarp dviejų asmenų yra neatkartojamas. Todėl negali dviejų žmonių mylėti vienoda meile. Tai paprasiausiai neįmanoma. Kiekvieną žmogų myli kitaip, nes jis yra nepakartojamas ir atskleidžia tavo paties nepakartojamumą. Ir kuo geriau vienas kitą pažįstate, tuo turtingesnės to santykio spalvos.

Kiekvienas santykis tarp dviejų asmenų yra neatkartojamas. Todėl negali dviejų žmonių mylėti vienoda meile. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Kiekvieną žmogų myli kitaip, nes jis yra nepakartojamas ir atskleidžia tavo paties nepakartojamumą. Ir kuo geriau vienas kitą pažįstate, tuo turtingesnės to santykio spalvos.

Gali atsisveikindamas pabučiuoti savo artimuosius ir bičiulus, ir nutolti nuo jų per mylias, tačiau vis tiek nešiesi juos savo širdyje, mintyse, pilve, nes ne tik tu gyveni pasaulyje, bet ir pasaulis gyvena tavyje.

Dabar šis senas kardas mėtėsi tarp šiukšlių; Baniutė džiaugsmingai griebė jį ir dainuodama prispaudė prie lūpų, nes didis skausmas, kaip ir didis džiaugsmas – dainuoja.

Nedrīkst ne no viena cilvēka prasīt visu. Lai cilvēks būtu diez cik pilnīgs, vienmēr viņā būs daži robi, un reizēm gadās, ka svešinieks nes puķi, ko esam ilgojušies redzēt tuvcilvēka rokās. Katrs cilvēks ir tikai Dieva dzirksts, spulgojoša un dziestoša, bet pati liesma ir tikai Dievs. Tuvību nedrīkst prasīt, kā prasām parādu maksāšanu. Var kādu piespiest ar mums dalīt telpu, bet nekad, lai viņš ar mums dalītu savu sirdi.

Mēs dzīvojam cilvēkā, ko mīlam, un tik daudz, cik viņu mīlam. Tikai tas, kas mīl, apzinās, kādas bagātības sevī nes. Mīlētājs mīlamā būtnē aizdedzina gaismu: pēkšņi visi dārgumi, arī tumšākās slēptuvēs, top dzīvi un redzami. Kas nekad nav mīlējis, dzīvo mūžīgā naktī. Kas mīl, valda bez varmācības un kalpo bez verdzības. Labāk ar vismīļo ellē nekā bez viņa paradīzē. Ja man pie paradīzes vārtiem paziņotu, ka es tur nesastapšu sirdij visdārgākos, es paradīzes vārtiem pagrieztu muguru. Ar vismīļo cilvēku arī ellē ieplūst gaisma.

— Tu n’es pas bavarde au saut du lit. — Et toi, tu l’es trop. — Moi, c’est Ty. — Avalone. — Enchanté, Avalone.

Un ejemplo típico son las acciones del grupo de Mao Tse-tung. Este grupo, sin tomar en con sideración el curso objetivo del desarrollo de la historia, ni la necesidad histórica, ni las leyes, pretende hacer retroceder el carro de la- hist ria. Los propagandistas de las "ideas de Mao" figuran entre las personalidades que, haciendo caso .omiso de las leyes , las causas, las condici nes económicas, creen que para lograr el obje tivo planteado es sólo suficiente la voluntad del "gran timonel" : su decisión y su tenacidad, que lo vence todo. Pero éste es u n camino- de aven turas y extremismos de "izquierda" y no un enfoque científico del problema.

Jei vieną gražią dieną galėsiu iš čia išeiti, leisiu sau būti pamišusiai, nes pamišę yra visi - ir didžiausi pamišėliai tie, kurie nesižino esą pamišę, nes tik kartoja, ką jiems liepia kiti.

Vis keliauji tuo pačiu skaudžiu keliu, nes jis toks artimas ir gerai pažįstamas. Deja, kol nepaleisi, tol kartosi įprastą maršrutą ir sutiksi labai panašius žmones. Tik tu esi atsakinga už savo gyvenimą. Naivu viltis, kad viskas savaime susitvarkys, kai nutrauksi santykius su drauge, pakeisi darbą ar vyras susipras, kad nederamai elgiasi. Klysti, jei manai, kad tavo meilė, rūpestis, geranoriškumas paskatins tuos žmones keistis. Kol nesikeisi tu, nieko iš to nebus.

A vat tada aš supratau, kad kuo daugiau nesuprantamumo, tuo daugiau kūrinyje yra meno. Nesuprantamumas kiekvienam žiūrovui kelia pagarbią baimę, nes nė vienas nenori išsiduoti, kad nieko nesupranta.

Qu’on soit juif ou arabe, on n’a plus le choix qu’entre la haine de l’autre et la haine de soi. Et si tu as le malheur d’être né, comme moi, à la fois arabe et juif, alors tu n’existes tout simplement pas, tu n’as même pas le droit d’avoir existé ; tu n’es qu’un malentendu, une confusion, une méprise, une fausse rumeur que l’Histoire s’est déjà chargée de démentir.

ASTROV. – Vieille plaisanterie. Tu n’es pas fou, tu n’es qu’un original. Un fou à marotte ! Avant, je regardais, moi aussi, tout original comme un malade, un être anormal, mais, maintenant, je suis d’avis que l’état normal de l’homme est d’être un original. Tu es complètement normal.

Patsai gyvenimas yra mirimas, nes nėra nė dienos, kuri jo nedarytų viena diena trumpesnio.

Hello, Nes.

Įžūliai tvirtinu, kad mano atsiradimas popietės laike, kurį Carlas Jungas apibūdina, kaip amžiaus tarpsnį nuo 55 iki 85 metų, yra naudingas visiems, kuriuos jaudina senėjimo tema. Daugelis rašytojų ir žurnalistų apie amžėjimą kalba grynai teoriškai, nes jie dar nėra popietės laiko žmonės. O aš esu, todėl šią temą suvokiu iš vidaus. Ženkliai už mane vyresni šios temos vengia ir juos galima suprasti: artėjant prie gyvenimo pabaigos, įsijungia mąstymas – „kam tuščiai aušinti burną, jei nieko negalima pakeisti“. Itin garbaus amžiaus žmonių vidinė ugnis dažnai būna užgesusi. Jie nebemato prasmės keisti savo ir visuomenės požiūrio. O manoji dar liepsnoja. Aš dar noriu. Šiandien esu 15 metų šiauriau savo penkiasdešimtmečio ekvatoriaus. Man 65 metai. Oficialiai esu pensininkė, tačiau savo statusu didžiuojuosi ne daugiau nei tuo, kad gimiau pirmadienį. Pensijos amžius man joks asmeninis pasiekimas. Jis tereiškia, kad man pasisekė, ištraukiau laimingąjį bilietėlį – sulaukiau laiko, kada „Sodra“ ėmė mokėti man. Septintos dešimties įpusėjimo faktas man reiškia, kad pavyko apgauti mirtį ir mokesčius, kuriuos ant šimto dolerių kupiūros pavaizduotas mokslininkas Benjaminas Franklinas pavadino „dviem dalykais, kurių neįmanoma išvengti.“ Suprantu, kad mano pergalė laikina, tačiau kokia saldi! Saldumo neapkartina netgi „Sodros“ pažymėjimas, kuris vadinasi ne darbo stažo, ne brandos, ne senjoro, o – SENATVĖS. Sovietų animacinis filmas „Kapitono Vrungelio nuotykiai“ pagimdė sparnuotą frazę – „kaip laivą pavadinsi – taip jis ir plauks.“ Bet aš manau – kaip pavadinsi nepagadinsi. Nesvarbu, kad turiu „senatvės pensijos pažymėjimą“ ir jaunimui esu garbaus amžiaus moteris. Aš nesijaučiu sena. Man senatvė – tai pasidavimas, smalsumo praradimas, nematymas prasmės. Kol žmogus veiklus, domisi gyvenimu, tol jis nėra senas. Mes baidomės žodžio „senas“ ir jį siejame pagrinde su negatyviais dalykais. Aš irgi sieju. Gal todėl, kad jaunystėje per dažnai traukiau bitlų dainą When I’m Sixty Four ir mano smegenyse užsifiksavo liūdnos ir bjaurios senatvės scenarijus. Dar prieš kelis metus ši daina man atrodė smagi ir nuotaikinga. Planavau, kaip su svečiais ją linksmai trauksime per mano 64-ąjį gimtadienį. Bet kai atėjo laikas, šios dainos klausytis iš viso nepanorau. Paulas McCartney dainą When I’m Sixty Four (liet. „Kai man bus šešiasdešimt ketveri“) parašė savo tėčio 64-jo gimtadienio proga, pats būdamas keturiolikos. Viename interviu McCartney pasakoja apie pianistą, kuris grodamas senelių globos namuose, kūrybiškai pakeitė žodžius į When I’m Eighty Four (liet. „Kai man bus aštuoniasdešimt ketveri“), nes suvokia, kad senjorams 64 metai jokia senatvė, o dar labai jaunas amžius. Paulas McCartney tvirtina, kad jei šią dainą rašytų šiandien, ji vadintųsi „Kai man bus 94.“ Man šis McCartney pasidalinimas stipriai rezonuoja. Aš irgi, kaip turbūt ir jūs, epitetą „senas“ visada taikau savo „dabartiniam amžiui“ plius mažiausiai dvidešimt ar trisdešimt metų.

Aš nežadu, kad mano knyga duos atsakymus į visus rūpimus klausimus ir patars, kaip sulaukti šimto dvidešimties metų. Ši knyga nėra patarimų rinktinė, greičiau – gyvenimo būdo ir kritinio mąstymo vadovas. Mes norime gyventi ilgai, bet nenorime atsidurti popietės ir juo labiau vakaro laike. Senatvė gąsdina, nes liudija, kad gyvenimas yra baigtinis, ir su tuo sunku tapatintis, ypač kai esame jauni. Iš baimės puolame į kraštutinumus: vieni garbų amžių sieja su bejėgiškumu ir pralaimėjimu, kiti sako, kad tai aukso amžius – nebereikia atlikti socialinių vaidmenų, pagaliau galima gyventi dėl savęs. Mirti žmogus bijo iš prigimties, o štai senėjimo baimė – tai kultūros suformuotas požiūris. Aš jo nepriimu. Man popietės laikas – tai gyvenimo kūrinio koda. Ilga baigiamoji dalis ir kartu kulminacija. Pabaiga svarbesnė nei pradžia, nes pradžia laikina, o pabaiga – amžina. Šia knyga noriu įkvėpti suvokti, kad finišas turi būti skambus, prasmingas, įsimenantis. Ir kad pabaigos, nežinau, gera tai ar liūdna žinia, neįmanoma suvaidinti. Užkopsime į pabaigą ar jos link nusirisime, priklauso nuo to, kokie esame. Ties finišu nėra kada filosofuoti, ar atitinkame standartą.