Nes Quotes

She turned her head so slowly it was like watching a puppet move. Her eyes met his. Death watched him. But Death had walked beside him every day of his life. So Cassian stroked his thumb along her palm and said, “Hello, Nes.

Death watched him. But death had walked beside him everyday of his life. So Cassian stroked his thumb along her palm and said, “Hello Nes.

Tu n’es encore pour moi qu’un petit garçon tout semblable à cent mille petits garcons. Et je n’ai pas besoin de toi. Et tu n’as pas besoin de moi non plus. Je ne suis pour toi qu’un renard semblable à cent mille renards. Mais, si tu m’apprivoises, nous aurons besoin l’un de l’autre. Tu seras pour moi unique au monde. Je serai pour toi unique au monde.

Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter*. * Tas pats, bet kitaip (lot.)

We’ll make a coronation of it, Nes.” “I already have a crown,” she said. “I just want you.

On meurt toujours trop tôt ― ou trop tard. Et cependant la vie est là, terminée: le trait est tiré, il faut faire la somme. Tu n'es rien d'autre que ta vie.

Tu n'es rien d'autre que ta vie.

,,Apie skausmą nereikia klausti, skausme reikia užjausti, atjausti, būti šalia ir laikyti tą, kuriam skauda, už rankos. Ko gero, tai paprasčiau nei prisiverst pasiteirauti: ,,Kaip tavo sveikata?“ Paprasčiau, nes žmoniškiau.

Tapai mediku, o pamatei, kad esi mėsininkas, tai mesk gydęs, nes imsi žmones pjauti. Taip pat ir su kunigyste.

Prodiuseriai reikalauja rašyti įdomius dialogus, tačiau žmonės realiame gyvenime kalba neįdomiai, nes jie kvaili. Iš kur aš ištrauksiu įdomių pokalbių, jeigu žmonės durniai.

Vous savez, Miss Jarmond, faire revivre le passé n'es pas chose facile. On a parfois des surprises désagréables. La vérité est plus terrible que l'ignorance.

Aš negalėjau padaryti iš jos žmogaus, nes ji buvo žmogus.

Kad negalima, tai visai nerašyk, nes prievarta niekad nieko gero neparašysi.

Je dis : pourquoi moi ? Il dit  : parce tu n'es pas du tout comme les autres, parce qu'on ne voit que toi sans que tu t'en rendes compte. Il ajoute cette phrase, pour moi inoubliable  : parce que tu partiras et que nous resterons.

Tu n’es plus là où tu étais, mais tu es partout là où je suis.

Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.

Le comble de la séduction, c'est de lui donner l'illusion que tu n'es pas en train d'essayer de la séduire.

Nes to, kurio nebegalima išgydyti, nebegalima ir sužeisti.

„… lietuvių tauta privalo būti išsaugota, nes joje slypi raktas visoms mįslėms – ne tik filologijos, bet ir istorijos — įminti”.

What if I tell you what the rock and darkness and sea beyond whispered to me, Lord of Bloodshed? How they shuddered in fear, on that island across the sea. How they trembled when she emerged. She took something - something precious. She ripped it out with her teeth. What did you wake that day in Hybern, Prince of Bastards? What came out was not what went in. How lovely she is - new as a fawn and yet ancient as the sea. How she calls to you. A queen, as my sister once was. Terrible and proud; beautiful as a winter sunrise. Nesta. Nes-ta. How the wind moans her name. Can you hear it, too? Nesta. Nesta. Nesta. What did she do, drowning in the ageless dark? What did she take?

„Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų.

Du moins, sur ce trottoir où je t'abandonne,j'ai l'espérance que tu n'es pas seule.

Bien sûr, dit le renard. Tu n'es encore pour moi qu'un petit garçon tout semblable à cent mille petits garçons. Et je n'ai pas besoin de toi. Et tu n'as pas besoin de moi non plus. Je ne suis pour toi qu'un renard semblable à cent mille renards. Mais, si tu m'apprivoises, nous aurons besoin l'un de l'autre. Tu seras pour moi unique au monde. Je serai pour toi unique au monde...

Ji pernelyg bijojo būti vienu iš tų žmonių be istorijos ir būtent todėl pralaimėjo, nes išgyveno istoriją, kuri kartą jau buvo papasakota. O tai yra tas pats, kas negyventi.

Žodis ryžtingas dvidešimt pirmame amžiuje beveik išnyko, nes išnyko kam nors pasiryžusių žmonių poreikis.

prancūzai klydo sakydami kad kuo daugiau viskas keičias tuo daugiau viskas pasilieka kaip buvę nes iš tiesų niekas nepasilieka kaip buvę.

He added with a sharp grin that made her swallow, “Just you and me, Nes.

the Super NES, which would hit stores on August 23, 1991. All systems would come with the groundbreaking new Super Mario World game, while four others would immediately be available for purchase: F-Zero, Pilotwings, Gradius III, and SimCity.

Vadinas, varomoji jėga yra ne individo sąžinė, o santykis, atsiradęs tarp jo ir kitų žmonių. Ne todėl blogai elgiamės, kad sunaikinome savyje Dievą, o todėl, kad Dievas ir net Šetonas tampa nesvarbūs, nes sankciją veiksmui suteikia kitas žmogus.

- [...] On ne doit pas douter de la beauté des choses, même sous un ciel tortionnaire. Si tu n'es pas étonné par le chant du coq ou par la lumière au-dessus des crêtes, si tu ne crois pas en la bonté de ton âme, alors tu ne te bats plus, et c'est comme si tu étais déjà mort. - Demain, le soleil se lèvera et on essaiera encore, a dit Prothé pour conclure.

You could have ruled the world with your power,' he said carefully. 'I don't want to rule the world.' Her eyes were unguarded in a way he had never seen. Mate, she had called him. 'What do you want?' Cassian managed to ask, voice rasping. She smiled, and damn if it wasn't the loveliest thing he'd ever seen. 'You.' 'You've had me from the moment you met me.' She tucked a strand of hair behind an arched ear. 'I know.' He brushed a kiss over her mouth. But Nesta said, 'I want a disgustingly ornate mating ceremony. He laughed, pulling away. 'Really?' 'Why not?' 'Because I'll never hear the end of it from Azriel and Mor.' Or the Illyrians. Nesta considered. Then pulled something out of her pocket. A small biscuit, swiped from a tray in the birthing room. 'Then here. Food. From me to you, my mate. That's the official ritual, isn't it? The sharing of food from one mate to the other?' He choked. 'These are my two options? A frilly mating ceremony or a stale biscuit?' Her face filled with such true light, it nearly stole the breath from him. 'Yes.' So Cassian laughed again, and folded her fingers around the pathetic biscuit, leaning to whisper in her ear, 'We'll make a coronation of it, Nes.' 'I already have a crown,' she said. 'I just want you.

Sauf ton respect, fille, tu n'es pas la feuille la plus avantageuse de notre arbre généalogique. Je veux dire, c'est juste un musée que tu tiens, pas une orfèvrerie.

Non. Tu n'es plus le maître anonyme du monde, celui sur qui l'histoire n'avait pas de prise, celui qui ne sentait pas la pluie tomber, qui ne voyait pas la nuit venir.Tu n'es plus l'inaccessible, le limpide, le transparent. Tu as peur, tu attends. Tu attends, place Clichy, que la pluie cesse de tomber.

Amžina žmonijos scena: prievartos tarnai, jų auka, o greta - visada ir visais laikais - trečias, žiūrovas, kuris nepakelia rankos apginti auką ir nebando jos išvaduoti, nes bijosi dėl savęs. Ir kaip tik dėl to jam nuolatos gresia pavojus.

Iš pradžių gėrėm alų, paskui irgi alų, dar vėliau — alų. Apie trečią valandą supratau, kad laikas užbraukti juodą praeitį ir pradėti naują gyvenimą, nes pajutau, kad nebesuprantu, ar aš Juozas, ar aš Erlickas, ar aš jau tiesiog pati gamta.

Šiandien esu įsitikinusi, kad niekas nieko nepraranda, nes niekas niekam ir nepriklauso. Štai tikroji laisve: turėti svarbiausią dalyką pasaulyje, bet jo nesisavinti.

Mes gavome dovanų ugnį, nes mumyse buvo kažkas dieviško. O dabar mes slepiame ją, nes žudome savyje tą dievišką dalelytę.

Niekur nieškok durų į kitokį pasaulį, nes tos durys yra tavyje.

Es negribu ne kāpt, ne vīties. Cik viegli nu ir atsacīties no zābakiem, kas mani nes, no putekļiem uz palodzes.

Visi nori trupučio skausmo ir pažeminimo, nes tuomet - pats didžiausias malonumas. Bet geriau, kai tokie dalykai lieka nuotykiu, o ne tampa gyvenimo būdu.

Kovo 31 Laukti. Laukti nežinant ko. Laukti visu kūnu virpant pa­vasario naktį. Laukti, susitikti ir išsiskirti - amžinai, nes kiek­vienas išsiskyrimas yra amžinas.

By 1990, Nintendo of America had sold nearly thirty million consoles, resulting in an NES in one out of every three homes.

Gudriai pakalbėti gali ir kvailas. Tai priklauso nuo įgudimo, nuo sekimo kitais, o kartais ir nuo paties kvailumo, nes ir kvailumas kartais mums gali atrodyti gudrus ar bent įdomus.

Kai aš buvau vaikas, mano mama man pasakė, kad aš esu mažas gabalėlis dangaus, kuris atėjo į pasaulį, nes mama ir tėtis ją labai mylėjo! Tik vėliau aš supratau, jog tai nebuvo tiesa.

(...) il fallait séparer nos souffles, s'écarter, s'espacer, se lever, se dédoubler, et c'est toujours autant de perdu. Quand on a deux corps, il vient des moments où l'on est à moitié. - Est-ce que je suis envahissante? - Terriblement, lorsque tu n'es pas là.

She batted him away and gestured to the muscles hidden beneath his shirt. "You're going to make me look like that?" His low laugh rippled over her body. "No one can look like this but me, Nes." Arrogant ass. "Rhysand and Azriel do," she said sweetly. "I've got one or two muscles on them." "I don't see it." He winked. "Maybe they're in other places." She couldn't help it. Couldn't stop it. Not the flash of desire, but the smile that overtook her face. She huffed a laugh. Cassian stared like he hadn't seen her before. His shock was enough that Nesta dropped her smile. "All right," she said. "Warm-up, then abdominals.

Tuomet mes iš tikrųjų buvome pasiekę dugną - nesakau "prarajos", nes nuo tada patyriau, kad praraja dugno neturi ir kad mes visi galim mušti gylio rekordus, niekada neišsemdami tos įdomios institucijos galimybių.

Ateina Kalėdos, ir aš pradedu galvoti apie sniegą. Rimti, praktiški žmonės pasakys: tai sentimentalu. Bet tas nieko nepadės. Aš vis galvoju apie sniegą. Kalėdos ir sniegas man beveik tas pats. Labai labai nekrikščioniška, kai kas pasakys. Bet tai netiesa. Aš žinau, Dievas myli sniegą lygiai kaip aš... nes jis jį padarė...

Žmogus sviedžia pagalį, o šuo nubėga ir dantyse jį parneša atgal. ,,Koks protingas šuo, - galvoja žmogus, - nes daro tai, ko aš noriu." O katė pagalio neatneša. ,,Neprotinga katė", - nutaria žmogus. O katė galvoja: ,,Nusviedei pagalį, kvaily, tai pats ir atnešk. Aš tau ne tarnaitė. Aš laisva. Aš ne šuo ir padų tau nelaižysiu.

Yra didelė, bet visiškai kasdieniška paslaptis. Visi žmonės su ja susiję, kiekvienas ją žino, bet tik nedaugelis apie ją pagalvoja. Dauguma paprasčiausiai su ja taikstosi ir nė kiek nesistebi. Toji paslaptis - tai laikas. Jam matuoti yra kalendoriai ir laikrodžiai, bet tas nedaug ką sako, nes kiekvienas žino, kad kartais viena valanda atrodo kaip amžinybė, o kitais kartais ji prabėga kaip akimirka - nelygu, ką žmogus tą valandą patiria. Laikas yra gyvenimas, o gyvenimo būstas - žmogaus širdis.

Ir Uršulę Norvaišaitę jam stebėtinai gerai sekėsi mesti iš galvos – kai susikaupdavo ir susitelkdavo į kokį reikalą, jau visiškai apie ją nebegalvodavo, ypač jei dar būdavo šalia kitų žmonių; ir tai jau buvo sėkmė, nes dabar apie ją jau galvodavo kur kas mažiau nei pirmosiomis dienomis. Dabar apie ją galvodavo tik tada, kai nuo nuodėmingai pats save liesdavo; dar galvodavo kiekvieną rytą prausdamasis prieš veidrodį; ir tik tada, kai valgydavo ar gerdavo ką saldaus’ ar pamatęs tamsų medų, kurio spalva priminė jos plaukus; tik kai einant gatve suskambėdavo kokios bažnyčios varpai ar pamatydavo žingsniuojančią vineuolę; tik tada kai pamatydavo ką nors ryškiai raudono arba kai pamatydavo ką nors vos vos besišypsant pačiais lūpų kampučiais, arba – išvydęs ką nors vilkint ilgais baltais marškiniais, apsitaisius šviesiai pilkai arba turint visiškai rudas akis, arba šiaip, kai nebesusikaupdavo skaitydamas, kai atsipalaiduodavo, užsimiršdavo, nebūdavo niekuo užsiėmęs, ir atleisdavo minčių vadžias; n air dar gulėdamas lovoje prieš miegą; tą sunkią valandą, kai pavargęs protas nenori paleisti iš gniaužtų praėjusios dienos; ir dar kartais, jei kankindavo nemiga arba ką ryškiai sapnuodavo ir pabudęs atsimindavo ją sapnavęs; bet visą kitą laiką Jonas Kirdėjus apie Uršulę beveik jau visiškai nebegalvojo ir laikė tai tikrai geru pasiekimu.

Kai žmogus ieško, tada lengvai atsitinka, kad jo akys mato tik tą dalyką, kurio ieško, ir jis nieko kito neįstengia pastebėti ar suvokti, nes visą laiką galvoja tik apie ieškomą daiktą - jis turi tikslą, apsėstas savo tikslo. Ieškoti- tai turėti tikslą. Bet rasti - vadinasi, būti laisvam, atviram pojūčiams, neturėti jokio tikslo.

Es mīlu dienas, kas kā sapņi iet un nāk, es mīlu dienas, vētras un nemiera pilnas... jā, es mīlu dienas pat tādas, kas sev līdzi nes skumjas un asaras. Es ziedus mīlu, kas man pļavā ejot zem kājām viegli liecas. Ziedus, kas mirstot, kā vīraka dūmi smaržojot. Neviens nemirst tik skaisti, kā ziedi mirst. Neviens neprot skaisti mirt!--

I fully recognize there is an urgent need for constructing the _strategic we-nes-in-sameness_ and promoting the _solidarity of sameness_. The sheer realization of the inextricable interconnectedness of I-ness/me-ness and we-ness/us-ness is the round for an authentic solidarity with one another in spite of and regardless of the difference.

Dès qu’une image viendra te troubler l’esprit, pense à te dire : « Tu n’es qu’image, et non la réalité dont tu as l’apparence. » Puis, examine-la et soumets-la à l’épreuve des lois qui règlent ta vie : avant tout, vois si cette réalité dépend de nous ou n’en dépend pas ; et si elle ne dépend pas de nous, sois prêt à dire : « Cela ne me regarde pas. »

Rugsėjo 24 Niekad, niekam ir niekuo nesiskųsti. Viską priimti kaip dovaną. Kiekvienas skundas veda į savęs gailėjimąsi, nevertą blaivaus ir stipraus žmogaus vardo. Mirti naktį, nesigailint, kad rytoj ir vėl patekės saulė. Nebijoti vienatvės, nes gamta dar vienišesnė. Niekuomet neprarasti kantrybės, nes ir gamta jos niekad nepraranda.

«Souviens-toi que tu n'es qu'un homme.»

Veidrodis atspindi tikrą vaizdą: jis nieko neiškraipo, nes nemąsto. Mąstyti - vadinasi, klysti.

Taigi su fantazijomis gyventi yra daug lengviau, nes jos suteikia prasmę kančioms,

Bimbalai tam i yra, ka iestų, o tu esi, ka duotum krauja. Nes o ką tu geresnia pasauliui davei? Viską tik jami.

Šitas pasaulis tėra liūdnas balaganas. Ir neklausk, kokia jo prasmė, nes tai toks balaganas, kuriame neįmanoma rasti kokią nors prasmę.

Reikia elgtis su žmonėmis, net kvailais, maloniai, nes niekada nežinai, kokio sunkumo jų našta.

...moteris panaši į katę, kaip ir aistra panaši į katę. Jos letenėlės minkštos, tačiau slepia aštrius nagelius, negailestingai susmingančius iki širdies. Moteris iš tiesų panaši į katę, nes katei taip pat malonu vilioti auką ir nageliais suteikti jai skausmo, tas žaidimas jai niekada nepabosta. Vos aukai susmukus, katė ją suėda ir tipena ieškoti naujos aukos.

Gera gyventi vienam ir galėti voliotis ant sofos bet kuriuo paros metu, rakindamas duris žinai, jog bute nieko nėra, nieko nepažadinsi. Gali prisileisti vonią ryte, nes niekas neskubės į dušą prieš darbą. Taip jau yra – kuo ilgiau būni vienas, tuo labiau vienatvė įauga į kraują ir nebenori dalintis. Savimi, laiku, vonia, kilimu, naktimis, rytais. Viskas mano ir tik mano.

Tu n'es pas venue. Je t'ai attendue des heures ou des jours, je ne sais. Je ne le sais pas parce que j'ai cessé d'être moi-même pour devenir une masse uniquement sensible à ton absence, comme si dans le vide pouvait se former un monceau de douleur, d'angoisses, comme si le néant avait un être.

Kilstelėjusi akis išvystu artėjant katedrą. Stabteliu su nuostaba, tarytum šį pastatą matyčiau pirmą kartą gyvenime. Juokingi mes - keliaujame tūkstančius kilometrų, kad patirtume kažką stebuklinga: kelias nuvirtusias kolonas, apgriuvusią tvirtovę, išblukusią freską, kurią būtina apžiūrėti, nes apie ją rašo kiekvienas kelionių vadovas. O į tuos stebuklus, kurių kampą kasdien apeiname, net nebepakeliame akių.

La Lo­te­ría, con su re­par­to se­ma­nal de enor­mes pre­mios, era el único acon­te­ci­mien­to pú­bli­co al que los pro­les pres­ta­ban ver­da­de­ra aten­ción. Era pro­ba­ble que hu­bie­se mi­llo­nes de pro­les para quie­nes la Lo­te­ría fuese la razón prin­ci­pal, si no la única, para se­guir con vida. Era su de­lei­te, su lo­cu­ra, su anal­gé­si­co, su es­ti­mu­lan­te in­te­lec­tual. En lo que se re­fe­ría a la Lo­te­ría, hasta quie­nes ape­nas sa­bían leer y es­cri­bir eran ca­pa­ces de lle­var a cabo in­trin­ca­dos cálcu­los y sor­pren­den­tes lo­gros me­mo­rís­ti­cos. Había toda una tribu de in­di­vi­duos que se ga­na­ban la vida ven­dien­do sis­te­mas, pre­dic­cio­nes y amu­le­tos de la suer­te. Wins­ton no tenía nada que ver con la Lo­te­ría, que se ges­tio­na­ba desde el Mi­nis­te­rio de la Abun­dan­cia, pero sabía (como cual­quier otro miem­bro del Par­ti­do) que los pre­mios eran casi todos ima­gi­na­rios. Solo se pa­ga­ban pe­que­ñas sumas y los ga­na­do­res de los pre­mios gor­dos en reali­dad no exis­tían. En au­sen­cia de ver­da­de­ra co­mu­ni­ca­ción entre una parte de Ocea­nía y otra, no re­sul­ta­ba di­fí­cil ama­ñar­lo.

Sausio 5 Nesuskaitomi gyvenimo variantai. Gyventi amžinai. Gy­venti tik trumpą momentą. Gyventi kartu. Išsiskirti ir niekad nesusitikti. Pagal Sartre’ą (Camus nekrologe), nes ir niekad ne­besusitikti, yra tik kitas kartu gyvenimo būdas.

Tokį gilinimąsi į save be jokios paguodos, nepatenkintą saviraiškos troškimą ir jausmą, kad laikas nepaliaujamai, tuščiai lekia pro šalį, palengvina tik įsitikinimas, kad nėra ko prarasti, nes visos pastangos ir laimėjimai taip pat beverčiai.

Pasaulis turėtų siekti teisybės ir teisingumo, bet visą dėmesį sutelkia į daiktus, po pusmečio jie tampa beverčiais ir vietoj jų perkami kiti, nes tik esant tokiai apyvartai pasaulio viršūnėse gali išsilaikyti menkystos, šiandien susirinkusieji Kanuose.

Tu vas voir, le regard des gens sur un mec handicapé se fait en plusieurs temps. Quand les gens te rencontrent la première fois, tu n’es rien d’autre qu’un handicapé. Tu n’as pas d’histoire, pas de particularités, ton handicap est ta seule identité. Ensuite, s’ils prennent un peu le temps, ils vont découvrir une facette de ton caractère. Ils verront alors si tu as de l’humour, si tu es dépressif… Enfin, ils verront presque avec surprise que tu peux avoir une vraie personnalité qui s’ajoute à ton statut d’handicapé .

Žinoma, mes pamišę, Hari. Pamišę ir sveikiausi pasaulyje. Nes kai žmonės sako, kad tai, ką padariau, yra beprotybė, kad mano širdis išsigimusi, aš klausiu: kuri širdis labiau išsigimusi - ta, kuri negali liautis mylėjusi, ar ta, kuri yra mylima, bet negali atsakyti į meilę?

Tu n'es pas une grenade. Pas pour nous. Penser que tu vas mourir nous rend tristes, Hazel, mais tu n'es pas une grenade. Tu es incroyable. Tu ne peux pas savoir, ma puce, parce que tu n'as jamais eu un bébé qui est devenu une jeune lectrice avisée, malgré son penchant pour les émissions de télé épouvantables, mais la joie que tu nous procures est dix fois supérieure à la tristesse que nous ressentons face à ta maladie.

Atsisveikinimas - tai įsisąmoninimas, kad iš tikrųjų gyvenai, kad vis dar gyveni, nes kartais net per aštuoniasdešimt metų tam pritrūksta laiko. Tai - kiekvienos akimirkos pajautimas, tarsi minutės būtų rožinio kamuoliukai, kuriuos čiuopi pirštais ir kartoji: Ačiū už kiekvieną nuostabų mirksnį, kuris man skirtas. Per šias ilgas savo paties palydas Anapilin staiga pamatai begalę anksčiau nepastebėtų kasdienybės detalių: žėrinti dulkelytė nuo drugelio sparno tampa didesnė už juodu dangumi per amžius skriejančias planetas, o žvaigždės telpa delne, kad galėtum nuodugniai jas apžiūrėti. Žinoma, „drugeliai“ ir „žvaigždės“ yra ne tiek botanikos ar astronomijos vadovėlių objektai, o žmonės, jų jausmai, tarpusavio santykiai, buvimas drauge, skyriumi, vienulystė, ryšys su „mažaisiais broliais“ - gyvūnais, su stichijomis, su tuo, kas iš pažiūros negyva, su savimi, su Dievu.

O tos mintys, mintys! Kad būtų galima jas išplėšti iš galvos, saldžiąsias svajones, išdraskyti iš krūtinės, numesti, sutrypti! Ne, ne! Jei ir būtų galima, ji to nedarytų, nes kaip saldu svajoti, miela atsiminti tą vieną, vienintelį ano vakaro meilų žodelį: "Urtike!" - Aukštujų Šimonių likimas.

Vieux bureaucrate, mon camarade ici présent, nul jamais ne t'a fait évader et tu n'en es point responsable. Tu as construit ta paix à force d'aveugler de ciment, comme le font les termites, toutes les échappées vers la lumière. Tu t'es roulé en boule dans ta sécurité bourgeoise, tes routines, les rites étouffants de ta vie provinciale, tu as élevé cet humble rempart contre les vents et les marées et les étoiles. Tu ne veux point t'inquiéter des grands problèmes, tu as eu bien assez de mal à oublier ta condition d'homme. Tu n'es point l'habitant d'une planète errante, tu ne te poses point de questions sans réponse : tu es un petit bourgeois de Toulouse. Nul ne t'a saisi par les épaules quand il était temps encore. Maintenant, la glaise dont tu es formé a séché, et s'est durcie, et nul en toi ne saurait désormais réveiller le musicien endormi ou le poète, ou l'astronome qui peut-être t'habitait d'abord.

Šiaip ar taip, mes visada esame vieninteliai kaltinamieji savo pačių mirties byloje, nes buvome tie, kurie iššvaistė visą iki mirties likusį laiką. Dažniausiai po mūsų lieka tik truputis liūdesio ir pora daiktų. Daiktai gyvena ilgiau ir turi vertingesnius gyvenimus, jie bent jau turi paskirtį ir ją išpildo.

Nesta,' he said into her ear. 'Nesta, open your hand and come back.' Her breathing sharpened. The cold deepened. 'Nesta,' he snarled- And the cold halted. It didn't vanish, but rather... stopped. Nesta's eyes flicked open. Silver fire burned within. Nothing Fae looked out through them. Rhys shoved Feyre behind him. She shoved her way back to his side. But Nesta's hand continued to squeeze Cassian's. He squeezed back, let his Siphons send a bite of power into her skin. She turned her head so slowly it was like watching a puppet move. Her eyes met his. Death watched him. But Death had walked beside him every day of his life. So Cassian stroked his thumb along her palm and said, 'Hello, Nes.' Nesta blinked, and he let his Siphons bite her with his power again. The fire flickered. He nodded to the map, 'Let go of the stones and bones.' He didn't let her scent his fear. Here was the being the Bone Carver had whispered about, exalted and feared. 'Let go of the stones and bones, and then you and I can play.

- Ne t'en fais pas, je connais la vérité. - La vérité sur quoi ? Il recula d'un pas. - Tu as envie de dire oui mais tu n'es pas encore prête. J'en restai comme deux ronds de flan. - Ce n'est rien. (Son sourire se fit provocateur.) Je suis peut-être difficile à manipuler mais je peux t'assurer que tu prendras beaucoup de plaisir à le faire.

Je voulais te le dire. Je voulais te dire que cette nuit, mon cœur est plein d'amour, il va exploser. Partout on me dit que je t'aime trop ; moi, je ne sais pas ce que ça veut dire aimer trop, je ne sais pas ce que ça veut dire être loin de toi, je ne sais pas ce que ça veut dire quand tu n'es plus là. Je devrais réapprendre à vivre sans toi.

Mus skiria baugšti baimė, kad esame nemylimi, bet iš tikrųjų mes tik manome, kad esame nemylimi, nes gyvenam atskirai. Kada nors, nė pats nežinai kada, leisiesi į kelią. Kada nors, net nežinai kada, sutiksi kelyje jį, o gal tikriau – ją. Ir būsi pamiltas, nes pirmą kartą gyvenime tu jau nebebūsi vienas. Tu pasirinksi niekada nebebūti vienišas.

Galima pasiekti visišką laimės būseną prisigėrus degtinės. Šuolis į laimę. Žinau, nes bandžiau. Kiti rekomenduojami metodai, kuriuos bandžiau, tikros laimės nesuteikdavo, nebent pasijusdavau ne toks nelaimingas kaip paprastai. Žmogus sėdi ant lietuviškos kėdės ir jaučiasi nelaimingas. Jis nutaria, kad kėdė kalta. Jeigu sėdėtų ant amerikietiškos kėdės, būtų laimingas. Sunkiai dirba, taupo ir nusiperka amerikietišką kėdę. Atsisėda ant jos ir laukia, kada užplūs palaima. Neužplūsta. Vis tiek nelaimingas. Kėdėje laimės nėra. Išorėje nėra. Laimė - tai nepaprastas dalykas: labai sunku ją rasti savy ir visai neįmanoma - kitur, - sakė Nikola Sebastjenas de Šamforas. Degtinė, kol yra butelyje, jokios laimės neteikia. Atsidūrusi žmogaus viduje, savy, ji paskleidžia palaimą po visą kūną ir sielą. Degtinė yra paprasčiausia ir geriausia priemonė gyvenimo tikslui pasiekti. Deja. Gerti viešose vietose draudžiama. Laimingam būti reikia pasislėpus, tarsi laimė būtų kas nors nepadoru. Štai iki ko nusirito pasaulis. Laimingam būti draudžiama. Dieve brangus!

Mus skiria baugšti baimė, kad esame nemylimi, – taip prasideda ištrauka, – bet iš tikrųjų mes tik manome, kad esame nemylimi, nes gyvenam atskirai. Kada nors, nė pats nežinai kada, leisiesi į kelią. Kada nors, net nežinai kada, sutiksi kelyje jį, o gal tikriau – ją. Ir būsi pamiltas, nes pirmą kartą gyvenime tu jau nebebūsi vienas. Tu pasirinksi niekada nebebūti vienišas.

-¿Y qué? ¿No ves mendigos en las ciudades regidas oligárquicamente? -Casi todos lo son -dijo- excepto los gobernantes. -¿No pensaremos, pues -dije yo-, que también hay en ellas muchos malhechores dotados de aguijones a quie­nes el gobierno se preocupa de contener por la fuerza? -Así lo pensamos -dijo. -¿Y no diremos que es por ignorancia y mala educa­ción y mala organización política por lo que se da allí esa clase de gentes? -Lo diremos. -Tal será, pues, la ciudad regida oligárquicamente y tantos, o quizá más todavía, los vicios que contiene. -Quizá -dijo. -Dejemos, pues, completamente descrito también este sistema -dije yo- que es llamado oligarquía y tiene aquellos gobernantes que determine el censo. Y después de esto, examinemos al hombre semejante a ella: veamos cómo nace y cómo es una vez nacido. -Ciertamente -dijo.

Mes norime, kad visa tai, kas mums patinka, niekada nesibaigtų ir mums brangūs žmonės niekada nemirtų. Bet nesuprantame, kad iš tikrųjų išsaugome tai, ką mylime, tik tuomet, kai iš mūsų tai atimama, ir atimama netikėtai, negailestingai ir negrįžtamai. Tada tas, kuris atimtas, daugiau nebesikeičia ir visada mums lieka toks, kokį mylėjome. Tai, ką turime, ilgainiui praranda šviežumą ir aromatą, įkyri, varo nuobodulį, vargina ir netgi erzina. O kiek tokių, be kurių neįsivaizduojame savo gyvenimo, dingo iš horizonto, kiek nutraukė su mumis santykius, su kiek žmonių mes patys liovėmės bendrauti, kartais net be jokios akivaizdžios priežasties? Vieninteliai, kurie visada pasilieka su mumis, kurie niekada nepaveda ir neišduoda – tai tie, kuriuos iš mūsų kas nors atėmė. Vieninteliai, su kuriais niekada neišsiskiriame – tai tie, kurie mus paliko prieš mūsų valią. Jie mus paliko kai to visai nesitikėjome, todėl nesuspėjo mūsų nuvilti arba nustoti patikti, jų netekę mes puolame į neviltį, nes esame įsitikinę: su jais būtume galėję būti kartu dar labai ilgai, galbūt net visada. Tai – nesusipratimas, nors jį galima paaiškinti. Jeigu jie būtų su mumis pasilikę ilgiau, viskas būtų galėję pasikeisti. Tai, kas mums atrodė laimė, rytoj galėtų virsti kančia. „

Kas gi esu aš, tas mažas kūno ir sielos gumulėlis,pasimetęs po žvaigždėtu dangumi, klaidžiojanti didmiesčių labirintais, apkurtintas mašinų riaumojimo, kas dieną stumdomas minios, varganas šios žemės padaras, siekiantis visko, kartais trokštantis didžių dalykų - nemirtingumo, amžinybės, šlovės ir grožio,o priverstas tenkintis kasdienos pilkuma ir banalybe ir galų gale nieko neturintis, nes mirtis viską paverčia dulkėmis?

Jaunas žmogus kenčia supratęs, kad gyvenimas ne toks, kokį įsivaizdavo. Jei nori, kad sektųsi, turi dantim ir nagais kabintis tik savo naudos, nes niekas kitas tavo nauda nepasirūpins. Bet tie, kuriems sekasi, žaloja sielą, todėl reikėtų rast nuosaikų vidurio kelią - kad turėtum sėkmę, bet ir be žalos sielai. Nebūti blogiausiam iš blogųjų, doriausiam iš dorųjų, pervirš išdidžiam tarp išdidėlių ir pernelyg nuolankiam tarp nuolankiųjų.

Mes žinom, kad mirsim - tiesą sakant, vien tą ir težinom apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina. Kaip vaikai neįžengiamoj girioj kiūtinam apgraibom per gyvenimą, laimingi, kad nežinom, kas mums nutiks rytoj, su kokiais susidursime negandais, kokie šiurpūs išmėginimai mūsų laukia prieš patį šiurpiausią išmėginimą - Mirtį. Kartkarčiais apstulbę ryžtamės baikščiai prašnekinti savo likimą, bet atsakymo į klausimą negauname, nes žvaigždės per toli. Juo greičiau suprasime, kad mūsų likimas pareina nuo mūsų pačių, o ne nuo žvaigždžių, juo mums bus geriau. Laimę galime rasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų - laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime pakelti vieni - nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras, ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kvėpuoti ir kirsti iš paskutiniųjų, kaip pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksime taikos, - taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo.

<...> pasislėpusi Uršulė iš choro vėl stebėjo, kaip jis liūdnai žiūri, ir jis jai kažkodėl priminė tą kitą, apie kurį bijojo net pagalvoti ir kurį norėjo pamiršti, nes, kaip liepė regula ir vienuolės, jai derėjo nutraukti visus saitus su pasauliu, o tas vyras iš įvilktuvių jai buvo ir saitas su pasauliu, ir visas pasaulis, nes kai pradėdavo apie jį galvoti, tai galo jos mintims apie žemiškąjį pasaulį nebebūdavo, nes tada galvodavo ir apie mirą, kuria jis dvelkia, ir apie jo geriamo vyno skonį, ir apie daiktus, kuriuos jis liečia, ir apie gatves, kuriom jis vaikšto, ir kad gal kartais praeina pro vienuolyną jai nežinant, vos už keliolikos sieksnių nuo jos, o gal tik šiaip buvo užklydęs atvykėlis, gal koks prašalaitis, betgi ne, sėdėjo su jos šeima, sėdėjo šalia Kazimiero, gal koks draugas, tai turbūt gal ne koks nusikaltėlis ar plevėsa, ir, Viešpatie, kažką jis skleidė, kažkokią keistą niūrumą ir pavojų, bet ir švelnumą kartu, ir tokį pasitikėjimą savimi ir jis į ją taip žiūrėjo, ir kažkodėl jai atrodė, kad jis kaip tik ir galėtų ją apginti nuo vienuolių engimo, ji atsistotų jam už nugaros ir prisiglaustų;

Derrière mes lunettes fumées, je la contemple, étendue sur una chaise longue, un bras replié sous la nuque. Elle se farde à peine, ses cheveux sont ni très fins, ni très réguliers. Je ne la trouve ni gentille, ni délicieuse, ni charmante et elle n'es pas mon amie. Je voudrais simplement l'avoir avec moi le reste de ma vie.

Bien sûr, dit le renard. Tu n’es encore pour moi qu’un petit garçon tout semblable à cent mille petits garçons. Et je n’ai pas besoin de toi. Et tu n’as pas besoin de moi non plus. Je ne suis pour toi qu’un renard semblable à cent mille renards. Mais, si tu m’apprivoises, nous aurons besoin l’un de l’autre. Tu seras pour moi unique au monde. Je serai pour toi unique au monde

Pastebėjau, kad didžiausios abejonės (už jas jau tapau pasmerkta, pasmerkta, pasmerkta 100 000 metų pragaruose) mane visada apima tuomet, kai esu pasiekusi ar bent jau bepasiekianti išsvajotą ramybę. Bet ar tikrai išsvajotą ramybę, o gal tik kokį vis subtilesnės ir subtilesnės saviapgaulės lygmenį?! Alanas Wattsas, buvęs anglikonų kunigas, vėliau tapęs vienu poetiškiausių dzenbudizmo skelbėjų Vakaruose, dažnai pateikdavo parabolę apie Mėnulį ir pirštą. Mėnulis jo prilyginamas tai Didžiajai Neįmenamybei, kuri vadinama Absoliutu, Dievu, Demiurgu, Viso, kas Esti, Esme, Šunjata, Vaiskiąja šviesa, Budos prigimtimi ir dar daugybe šventų, transcendentinių dalykų, į kuriuos rodo pirštas – bet kuri religinė doktrina. Parabolės moralas yra tas, kad dažniausiai rodantis pirštas yra supainiojamas su Mėnuliu arba net Juo palaikomas. Žmonės tik tą pirštą temato, į jį įsikimba, jį čiulpia jausdamiesi teisūs, ramūs ir saugūs. O Mėnulis šviečia kaip švietęs, bet į Jį jau niekas nė akių nebepakelia. Tik kartais beveik kiekvienas iš mūsų vis dėlto žvilgteli dangun ir Mėnulį išvysta. Ir apimta jį nuostaba, tikrų tikriausias apstulbimas, kaip galėjo to šviesulio nepastebėti anksčiau. Pirštas ištirpsta visa persmelkiančiame švytėjime, nes, pasak A. Wattso, religinė doktrina išnyksta, kai ji tampa tikrai reali ir veiksminga. Tą akimirką Mėnulį regėdamas žmogus staiga pamato visas savo paties sielos ir Visatos paslaptis. Atrodo, kad jis daugiau niekada nepamirš absoliutaus, lyg žaibas trenkusio aiškumo. Bet… dar po poros akimirkų visagalis žinojimas išsisklaido, pradingsta, lieka tik nenumalšinamas ilgesys.

Eau, tu n’as ni goût, ni couleur, ni arôme, on ne peut pas te définir, on te goûte sans te connaître. Tu n’es pas nécessaire à la vie, tu es la vie ! Tu nous pénètres d’un plaisir qui ne s’explique point par le sens. Avec toi rentrent en nous tous les pouvoirs auxquels nous avions renoncé. Par ta grâce, s’ouvrent en nous toutes les sources taries de notre cœur. Tu es la plus grande richesse qui soit au monde, et tu es aussi la plus délicate, toi si pure au ventre de la Terre. On peut mourir sur une source d’eau magnésienne. On peut mourir à deux pas d’un lac d’eau salée. On peut mourir malgré deux litres de rosée qui retiennent en suspend quelques sels. Tu n’acceptes point de mélange, tu ne supportes point l’altération, tu es une ombrageuse divinité. Mais tu répands en nous un bonheur infiniment simple.

Iš tūkstančio gal šimtas mąsto taip, kad verti žmogaus vardo. Iš to šimto gal vienas iš tikrųjų tiki, o dešimt visą gyvenimą abejoja, bet tai irgi tikėjimo požymis, nors kol kas tu šito gal nesupranti. Keli silpnuoliai puola į burtus ir slaptuosius mokslus, nes patys save apgaudinėja. Bet visi kiti – taip, jie pasirenka įprastą dalią ir tyli. Bažnyčia jiems tampa įpročiu, kurio laikosi dėl tvarkos, ir, jei praradę tikėjimą, jie dar ką nors mąsto, tai gal mąsto, kad pasilikę Bažnyčioje, nieko nepraras, o bėdos ištikti galbūt pelnys amžinąjį gyvenimą, jeigu išsipildys tai, kas neįtikimiausia, ir jeigu siela iš tiesų nemirtinga. Jie lošia tuščią žaidimą, nūsdami daug laimėti, bet manding, išloš tik tuščią nieką. Taigi. Apie tai niekas nekalba. Bet apsižvalgyk aplinkui. Ta pati tuštybė. Krikščionybė pavargus ir praradus tikėjimą. Užtat draskosi karuose ir sekinasi disputuose, kurie jau niekur nenuves, nes nebėra tikėjimo.

« Écoute, Egor Pétrovitch, lui dit-il. Qu’est ce que tu fais de toi ? Tu te perds seulement avec ton désespoir. Tu n’as ni patience ni courage. Maintenant, dans un accès de tristesse, tu dis que tu n’as pas de talent. Ce n’est pas vrai. Tu as du talent ; je t’assure que tu en as. Je le vois rien qu’à la façon dont tu sens et comprends l’art. Je te le prouverai par toute ta vie. Tu m’as raconté ta vie d’autrefois. À cette époque aussi le désespoirte visitait sans que tu t’en rendisses compte. À cette époque aussi, ton premier maître, cet homme étrange, dont tu m’as tant parlé, a éveillé en toi, pour la première fois, l’amour de l’art et a deviné ton talent. Tu l’as senti alors aussi fortement que maintenant. Mais tu ne savais pas ce qui se passait en toi. Tu ne pouvais pas vivre dans la maison du propriétaire, et tu ne savais toi-même ce que tu désirais. Ton maître est mort trop tôt. Il t’a laissé seulement avec des aspirations vagues et, surtout, il ne t’a pas expliqué toimême. Tu sentais le besoin d’une autre route plus large, tu pressentais que d’autres buts t’étaient destinés, mais tu ne comprenais pas comment tout cela se ferait et, dans ton angoisse, tu as haï tout ce qui t’entourait alors. Tes six années de misère ne sont pas perdues. Tu as travaillé, pensé, tu as reconnu et toi-même et tes forces ; tu comprends maintenant l’art et ta destination. Mon ami, il faut avoir de la patience et du courage. Un sort plus envié que le mien t’est réservé. Tu es cent fois plus artiste que moi, mais que Dieu te donne même la dixième partie de ma patience. Travaille, ne bois pas, comme te le disait ton bonpropriétaire, et, principalement, commence par l’a, b, c. « Qu’est-ce qui te tourmente ? La pauvreté, la misère ? Mais la pauvreté et la misère forment l’artiste. Elles sont inséparables des débuts. Maintenant personne n’a encore besoin de toi ; personne ne veut te connaître. Ainsi va le monde. Attends, ce sera autre chose quand on saura que tu as du talent. L’envie, la malignité, et surtout la bêtise t’opprimeront plus fortement que la misère. Le talent a besoin de sympathie ; il faut qu’on le comprenne. Et toi, tu verras quelles gens t’entoureront quand tu approcheras du but. Ils tâcheront de regarder avec mépris ce qui s’est élaboré en toi au prix d’un pénible travail, des privations, des nuits sans sommeil. Tes futurs camarades ne t’encourageront pas, ne te consoleront pas. Ils ne t’indiqueront pas ce qui en toi est bon et vrai. Avec une joie maligne ils relèveront chacune de tes fautes. Ils te montreront précisément ce qu’il y a de mauvais en toi, ce en quoi tu te trompes, et d’un air calme et méprisant ils fêteront joyeusement chacune de tes erreurs. Toi, tu esorgueilleux et souvent à tort. Il t’arrivera d’offenser une nullité qui a de l’amour-propre, et alors malheur à toi : tu seras seul et ils seront plusieurs. Ils te tueront à coups d’épingles. Moi même, je commence à éprouver tout cela. Prends donc des forces dès maintenant. Tu n’es pas encore si pauvre. Tu peux encore vivre ; ne néglige pas les besognes grossières, fends du bois, comme je l’ai fait un soir chez de pauvres gens. Mais tu es impatient ; l’impatience est ta maladie. Tu n’as pas assez de simplicité ; tu ruses trop, tu réfléchis trop, tu fais trop travailler ta tête. Tu es audacieux en paroles et lâche quand il faut prendra l’archet en main. Tu as beaucoup d’amour-propre et peu de hardiesse. Sois plus hardi, attends, apprends, et si tu ne comptes pas sur tes forces, alors va au hasard ; tu as de la chaleur, du sentiment, peut-être arriveras-tu au but. Sinon, va quand même au hasard. En tout cas tu ne perdras rien, si le gain est trop grand. Vois-tu, aussi, le hasard pour nous est une grande chose. »

Certainement tu es la sagesse, la vérité ; tu es la bonté, le bonheur, l'éternité; tu es tout ce qui constitue le vrai bien. Toutes ces choses sont nombreuses, mon intelligence étroite et captive ne peut voir tant d'objets d'un seul coup, et jouir de tous à la fois. Comment donc, Seigneur, es-tu tous ces objets? Sont-ils tes diverses parties, ou chacun d'eux n'est-il pas tout entier ton essence? Car, tout ce qui est composé de parties n'est pas véritablement un. Il est, en quelque manière, plusieurs et différent de lui-même ; il peut être désuni et dans le fait et par la pensée, conditions étrangères à ta nature, au-dessus de laquelle on ne saurait rien concevoir. Il n'y a donc point de parties en toi, Seigneur ! Tu n'es pas multiple ; mais tu es tellement un et si complètement semblable à toi-même, que tu ne diffères en aucun point de ta propre nature. Bien plus, tu es l'unité véritable et absolue, indivisible même par la pensée. Ainsi donc, la vie, la sagesse, et toutes les autres vertus que nous avons énumérées, ne sont pas des parties de ton être, mais toutes ensemble ne font qu'un, et chacune est, tout entière, et ton essence et l'essence des autres.

Lady Maccon se leva pour l’aider à passer sa cape, mais se rassit avant de pouvoir le faire. Elle ne tenait toujours pas bien sur ses jambes. Lord Maccon cessa aussitôt de secouer le vêtement pour le déplier et s’agenouilla, nu, devant elle. « Qu’est-ce qui ne va pas ? cria-t-il presque. — Quoi ? » Ivy se retourna pour voir ce qui se passait, aperçut le derrière nu du comte, poussa un cri aigu et se détourna en s’éventant avec une main gantée. « Ne t’inquiète pas, Conall. Tu troubles Ivy, grommela lady Maccon. — Il y a toujours quelque chose pour troubler Mlle Hisselpenny. Toi, c’est différent. Tu ne fais pas ce genre de choses, femme. Tu n’es pas féminine à ce point.

Mais les signes de ce qui m'attendait réellement, je les ai tous négligés. Je travaille mon diplôme sur le surréalisme à la bibliothèque de Rouen, je sors, je traverse le square Verdrel, il fait doux, les cygnes du bassin ont reparu, et d'un seul coup j'ai conscience que je suis en train de vivre peut-être mes dernières semaines de fille seule, libre d'aller où je veux, de ne pas manger ce midi, de travailler dans ma chambre sans être dérangée. Je vais perdre définitivement la solitude. Peut-on s'isoler facilement dans un petit meublé, à deux. Et il voudra manger ses deux repas par jour. Toutes sortes d'images me traversent. Une vie pas drôle finalement. Mais je refoule, j'ai honte, ce sont des idées de fille unique, égocentrique, soucieuse de sa petite personne, mal élevée au fond. Un jour, il a du travail, il est fatigué, si on mangeait dans la chambre au lieu d'aller au restau. Six heures du soir cours Victor-Hugo, des femmes se précipitent aux Docks, en face du Montaigne, prennent ci et ça sans hésitation, comme si elles avaient dans la tête toute la programmation du repas de ce soir, de demain peut-être, pour quatre personnes ou plus aux goûts différents. Comment font-elles ? [...] Je n'y arriverai jamais. Je n'en veux pas de cette vie rythmée par les achats, la cuisine. Pourquoi n'est-il pas venu avec moi au supermarché. J'ai fini par acheter des quiches lorraines, du fromage, des poires. Il était en train d'écouter de la musique. Il a tout déballé avec un plaisir de gamin. Les poires étaient blettes au coeur, "tu t'es fait entuber". Je le hais. Je ne me marierai pas. Le lendemain, nous sommes retournés au restau universitaire, j'ai oublié. Toutes les craintes, les pressentiments, je les ai étouffés. Sublimés. D'accord, quand on vivra ensemble, je n'aurai plus autant de liberté, de loisirs, il y aura des courses, de la cuisine, du ménage, un peu. Et alors, tu renâcles petit cheval tu n'es pas courageuse, des tas de filles réussissent à tout "concilier", sourire aux lèvres, n'en font pas un drame comme toi. Au contraire, elles existent vraiment. Je me persuade qu'en me mariant je serai libérée de ce moi qui tourne en rond, se pose des questions, un moi inutile. Que j'atteindrai l'équilibre. L'homme, l'épaule solide, anti-métaphysique, dissipateur d'idées tourmentantes, qu'elle se marie donc ça la calmera, tes boutons même disparaîtront, je ris forcément, obscurément j'y crois. Mariage, "accomplissement", je marche. Quelquefois je songe qu'il est égoïste et qu'il ne s'intéresse guère à ce que je fais, moi je lis ses livres de sociologie, jamais il n'ouvre les miens, Breton ou Aragon. Alors la sagesse des femmes vient à mon secours : "Tous les hommes sont égoïstes." Mais aussi les principes moraux : "Accepter l'autre dans son altérité", tous les langages peuvent se rejoindre quand on veut.

Kas nori prarasti pinigus - tepasilaiko juos sau, kas nori išsaugoti juos amžiams - teatiduoda kitam. be to, jūs neturite teisės pasilikti sau tų pinigų - juk jie nepriklauso jums, pinigai išvis nepriklauso žmonėms. Visi pinigai velnio nuosavybė, ir jis dieną naktį sėdi savo kontoroj ant aukso maišų ir perka už juos žmonių sielas. Pasistenkit greičiau atsikratyti nešvaraus pinigo, kurį jis bruka jums į delną, nelaikykite jo, nes šis prakeiktas metalas nudegins jums pirštus, įsisiurbs į kraują, apakins, užnuodys mintis ir sukietins širdį. Paaukokite jį "vargdienių seselėms", meskit tuos nelemtus pinigus į griovį - ten jų tikroji vieta! Kuriam galui krauti pinigus, jei vis tiek reikės jų netekti? Mirtis turi antrą raktą nuo jūsų pinigų skrynios. Dievai visas gėrybes parduoda tikrąja kaina, yra pasakęs vienas senovės poetas. Jis būtų galėjęs pridurti, kad pačias verčiausias jie parduoda pigiausiai. Viskas, kas mums tikrai naudinga - nebrangu; tik už tai, be ko galima apsieiti, mokam didelius pinigus. Kas tikrai gražu - išvis neparduodama; visa tai nemirtingieji dievai mums duoda veltui. Nemokamai galima gėrėtis saulėtekiai ir saulėlydžiais, danguje plaukiančiais debesėliais, giriomis ir laukais, nuostabai jūra. Dykai mums čiulba paukščiai, veltui galim prisiskinti pakelėj lauko gėlių ir įeiti į žvaigždėtą Nakties menę. Vargšas miega geriau nei turtuolis. Paprastas maistas ilgainiui pasidaro skanesnis negu įmantrūs patiekalai Rico restorane. Pasitenkinimas ir sielos ramybė geriau mėgsta kaimo pirkelę negu ištaigingus meisto rūmus. Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo - štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save.

Klara palaukė, kol jis išsirėks ir išsitrankys. Tuomet, kaip visuomet išsiblaškiusi, paklausė, ar jis moka krutiniti ausis. \\\ "Lygiai kaip gimdami, mirdami irgi bijome nežinios. Tačiau baimė - vidaus dalykas, nieturintis nieko bendra su realybe. Mirti - tai tas pat, kaip gimti - tiesiog pasikeitimas", - sakė Klara. \\\ Klaros mirtis visiškai pakeitė gyvenimą didžiajame name ant kampo. Su ja iškeliavo dvasios, svečiai ir ta ššviesi linksmybė, kuri visuomet mus supdavo jos dėka, nes ji netikėjo, kad pasaulis yra ašarų klonis, atvirkščiai - tai Dievo pokštas, todėl būtų kvaila rimtai į j žiūrėti, jei net Dievas to nedarė. \\\\ Įtariu, kad visa, kas vyksta, nėra atsitiktinumas, lemtis, numatyta prieš mums gimstant, o Estebanas Garsija yra jos dalis. Tai grubus, iškreiptas paveikslas, tačiau nė vienas teptuko brūkštelėjimas nėra betikslis. \\\\ "Šunidėje" tarsi dėliojau galvosūkį, kuriame kiekviena detalė turi tikslią vietą. Kol visų nesudeliojau, galvosūkis atrodė nesuprantamas, bet buvau įsitikinusi, kad jei įstengsiu jį užbaigti, kiekviena detalė įgaus prasmę ir rezultatas bus harmoningas. Kiekviena detalė turi savi priežastį, net ir pulkininkas Garsija. Kartais man atrodo, kad visa tai jau išgyvenau ir jau rašau tuos pačius žodžius, tačiau suvokiu, jog tai buvau ne aš: kita moteris rašė sąsiuvinius, kad aš galėčiau jais pasinaudoti. Aš rašau, ji rašė, nes atmintis nepatikima, o gyvenimas labai trumpas, prabėga taip greitai, jog nespėjame išvysti įvykių sąsajos; negalime suprasti savo veiksmų pasekmių, tikime praeities, dabarties, ateities fikcija, - bet juk gali būti, kad viskas vyksta vienu metu, kaip sakydavo trys seserys Moros, sugebėjusios erdvėje matyti visų laikų dvasias. Todėl senelė Klara ir rašė sąsiuvinius - norėjo matyti tikrąjį įvykių mastą ir pasišaipyti iš savo prastos atminties