“
Kelias nuvalytas, takas iki autobusų stotelės lygus kaip stiklas, šaunuoliai tie vyrai ir moterys su lopetomis ir šluotomis, dabar tai ne sniegynas, per kurį brendi maurodamas iš pasipiktinimo ir tyro džiaugsmo mišinio; dabar šaligatvis nuvalytas ir lygus, ledinis ir lygus kaip kelias į Europą, tai yra be jokių kliūčių ir slidus kaip banano žievė, nors kam tie banalūs palyginimai, ledas yra slidus kaip ledas. Toks ledo darbas, būti slidžiam, slidumo etalonas turi būti orus ir atitikti savo prigimtį, narsiai versdamas praeivius iš koto, laimei, tiesiai į pusnis aplink. Eidamas jaučiu įsitempusius nugaros raumenis, žiūriu, kaip prieš mane ir aplink mane griūva moterys, jų labai daug, prikritusių iki pat autobuso stotelės; parkritusios moterys kažko susidrovi, nors griūti yra natūralu, jos išrausta, it būtų padariusios ką pernelyg pikantiško, nors ar būna per daug pikantiška moteris? Vyras griūva keikdamasis ir piktas, bet nesidrovi, tik įširsta ant savęs, kad va - vyras ir parkrito.
Paslydęs vyras nėra pikantiškas, todėl jis, jei nesulūžo, skubiai atsikelia ir būtinai plūsdamasis eina toliau. Išsikeiki, ir palengvėja, žinoma. Keikdamasis atgauni savigarbą.
Paradoksas?
Tiesa visąlaik paradoksali. Ir ją išvydęs pliką nuogą prieš savo akis, apstulbęs imtum keiktis.
Manau, daugybė žmonių miršta keikdamiesi, net ir tie, švariaburniai.
Taip daug oriau.
Be to, atsisveikinant su šiuo pasauliu, kaip ir išvystant ano muitininkus, ir ypač jų uniformas, matyt, geriausias atsakas susikeikti. O tada pradėti šlovinamąsias giesmes. Ar kokias kitokias, priklausomai nuo konteksto.
Kontekstas, pagalvojus, tai toks daiktas, nuo kurio vis kas priklauso. Jis tiesiog pasaulio valdovas, juk sakoma - aš elgsiuosi pagal kontekstą, atitinkamai kontekstui. Ir ne tik žmonės, bet ir valstybės taip daro.
”
”