Toji Quotes

Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus.

<...> keista iš tikrųjų toji žmogaus prigimtis, visuomet besiilginti ko tik nori, tik ne to, ką turi dabar, ir netgi vienos moters glėby jau tyliai svajojanti apie kitą.

Ragana, pagalvojau. Jeigu pasaulyje yra moteris, kurią gali įsimylėti ir vis tiek manyti, kad gyvenimo verta atsisakyti, tai toji moteris yra Veronika.

Svarbiausias gyvenimo uždavinys - išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti. Pagaliau kiekvienas žmogus, geras ir piktas, susipranta, tik dažnai pervėlai ateina žmogui toji mintis galvon.

Kas toji meilė? Garo debesėlis, Atodūsis, į orą pasikėlęs, Šviesos ir laimės tviskanti versmė Ar skausmo ašarų juoda gelmė? Taip, meilė - išmintinga beprotybė, Medus saldžiausias ir nuodų kartybė.

Yra didelė, bet visiškai kasdieniška paslaptis. Visi žmonės su ja susiję, kiekvienas ją žino, bet tik nedaugelis apie ją pagalvoja. Dauguma paprasčiausiai su ja taikstosi ir nė kiek nesistebi. Toji paslaptis - tai laikas. Jam matuoti yra kalendoriai ir laikrodžiai, bet tas nedaug ką sako, nes kiekvienas žino, kad kartais viena valanda atrodo kaip amžinybė, o kitais kartais ji prabėga kaip akimirka - nelygu, ką žmogus tą valandą patiria. Laikas yra gyvenimas, o gyvenimo būstas - žmogaus širdis.

Bet, pasirodo, blogai Menčtrakis pažinojo savo Kriaučiūnmarę. Nutaikiusi progą, kai į atlaidus suplaukė minios žmonių, pati atvežė statulą prie bažnyčios. Buvo juodai apsirengusi, į nieką nežiūrėjo: baili avių banda, kuriai visada reikia aštrių vilko dantų, kitaip jos gyvenimas būtų pilkas ir nuobodus. Vaščiula tada irgi stovėjo šventoriuj. Pajuto – gėrisi šiurpiu Kriaučiūnmarės iššūkiu. Toji moteris, užsikrovusi ant pečių nepakeliamą naštą, nieko nebijo. Gaila, kad maža tokių žmonių, vienetai, pamanė tada Vaščiula, kaip ir visi laukdamas, kas bus toliau. Kriaučiūnmarė pasiėmė iš vežimo kirvį ir juo suskaldė marmurinę statulą. Tai buvo atsakas Raupeliui ir visam Menčtrakiui į pasityčiojimą iš to, kas jai švenčiausia. Ir dabar Vačiulos akyse stovi juoda moteris. Baltas veidas degančiom akim. Kirvis stipriose rankose. Su nuožmia jėga ir neapykanta daužo ir daužo Kriaučiūnmarė dievo motinos statulą

Ši kelionė su priešu yra svarbi knygos „Mūsiškiai“ dalis ir sykiu savotiškas susitaikymas ar gal net atsisveikinimas su Lietuva, perduodant Holokausto atminimo fakelą lietuviams, taip pat ir knygos autorei Rūtai Vanagaitei, kuriai užteko drąsos pripažinti, kad ir jos giminės dalyvavo Holokauste. „Mūsiškiai“ yra bandymas atskleisti, kad vietinių ir iš kitur atvežtų žydų žudynės buvo Lietuvos tragedija, kuri mes šešėlį ant šios gražios šalies tol, kol toji tragedija nebus pagaliau įsisąmoninta ir pripažinta. Tik tuomet, kai jūs, lietuviai, suprasite, kad mano tauta, išžudytieji žydai, nors kitokio tikėjimo, tradicijų, gyvenimo būdo, buvo taip pat ir jūsiškiai, - tik tuomet jūsų šalyje prasidės tikrasis išgijimo procesas. To aš tikiuosi ir meldžiu.

Kad taip toje pralekiančių prasimanymų karalystėje ga­lėtum išgirsti tikrovės balsą! Bet ne – arba penkiolikos metų senumo aidai, arba išmoktos giesmės. Tėvynės spauda, trauk­dama privalomą gaidą, tyli kaip kapas, kaip praraja, kaip pa­slaptis, o emigracinė spauda – padori. Be abejonės, mūsų dvasia emigracijoje tapo labai tauri. Emigracijos spauda primena ligoninę, kurioje sveikstamieji gauna tik lengvai virš­kinamos sriubytės. Kam aitrinti senas žaizdas? Kam dar labiau apkartinti gyvenimą, tarytum tų sunkumų dar mažai būtume patyrę? Ir beje – argi, gavę lupti, neprivalėtume elg­tis mandagiai?.. Tad klesti čia visos krikščioniškos dorybės, gerumas, žmoniškumas, gailestingumas, pagarba žmogui, sai­kingumas, kuklumas, dorumas, apdairumas, protingumas, ir visa tai, kas čia rašoma, pirmiausiai yra geranoriška. Šitiek do­rybių! Nebūtume tokie dorybių įsikūnijimai, jei tvirčiau sto­vėtume ant kojų. Aš nepasitikiu nevykėlių dorybe, dorybe iš vargo, ir visa toji moralė primena man Nietzsche’s žodžius: „Papročių sušvelnėjimas yra mūsų silpnumo padarinys“. Priešingai nei emigracijos, tėvynės balsas skamba garsiai ir kategoriškai, net sunku patikėti, kad tai nėra teisybės ir gy­venimo balsas. Čia bent jau viskas aišku – juoda ir balta, blo­ga ir gera, čia moralė skamba garsiai ir muša kaip lazda. Ta giesmė skambėtų nuostabiai, jei giedotojų ji negąsdintų ir jei nevirpėtų jų keliantys gailestį balsai... Milžiniškoje tyloje for­muojasi mūsų nešlovinga, nebyli, užkimšta gerkle tikrovė.

- O kas toji meilė? - Turbūt, kai gyvenime yra kas nors svarbiau negu tu pats.

don't hold back

Gal abejingumas, tasai vidutiniškumo vaikas, ir yra toji lengva kaip rūkas materija, virstanti rieduliais, uolomis, dangų remančiais kalnų masyvais, kurie prislegia mūsų niekam tikusį gyvenimą? Gal permatomas, bespalvis, bekvapis ir beformis, tingus, visur esantis, patogus, mielas ir nekaltas abejingumas ir yra vienintelė nuodemė, kurie lieka Apvaizdos sietelyje? Gal tik už tą nuodėmę-nenuodėmę būsime teisiami Paskutiniojo teismo dieną?

Toji Fushiguro is coming. Be prepared

<...> bet cia Martynas tik eme dar labiau juoktis, o po to, apsidaires, palinko i prieki ir tasi suokalbininkui jam susnibzdejo:''pragaro nera...vienintelis pragras yra cia, - ir jis, rimtai zvelgdamas tiesiai i akis, letai savo smiliumi pabaksnojo jiems abiem i kaktas, - vienintelis pragras yra cia, jame kaip katile verda musu nuodemes, musu baimes, sazines priekaistai ir prisiminimai apie nuskriaustas musu aukas; ir sitai yra tikresne pekla nei toji, piesiama knygose ir bazyciuose;<...>

Kitų žmonių nepakeisime, jei nesikeisime patys. Keisdamiesi įkvėpsime ir savo aplinką. Mes patys esame toji derlinga žemė.

Tai šitaip, gerbiamas inteligente, ir žiūrėkite į visą šitą reikalą, neraudonuokite it toji gimnazistė, pamačiusi šviežią agurką...

Toji senutė, kuri kasdien vis pasakodavo tas pačias istorijas, kartais pati save pertraukdama atsidusdavo - atleisk, kad tiek daug kalbu apie praeitį. Tiesiog praeities tiek daug, o ateities labai mažai.

Mudviejų susitikimas, toji mudviejų santuoka buvo tik epizodas, kokių bus dar nemaža šitos judrios, talentingos moters gyvenime. <...> o aš buvau tik vežikas, pavežęs ją nu vieno susižavėjimo iki kito.