Sotus Quotes

Argi nesuvokei, kad didžiausios žmonijos nelaimės kyla iš vargo ir bado? Niekam tikusiais mediniais arklais valstiečiai rausia žemę, prastais, sudilusiais instrumentais dirba amatininkai. Kas nieko neturi, pavydi tam, kuris turi grašį. Bet jeigu jam duosi grašį, jis pradės pavydėti tam, kurie turi plieninę markę. Aš netikiu, kad žmogaus prigimtis pasikeis vien nuo to, kad jis bus apsirengęs ir sotus. Sklandytoja Helena – iš turtuolių giminės, bet argi turtai davė jai laimę? Gal žmogui reikia ne vien duonos? Žmonės susiskaldę. Tu žinai, kaip jaučiasi svetimas svetimame krašte – ir kaip svetimas kraštas priima svetimą. Argi dar nesupratai, kad antroji žmonijos bėda – skirtumai tarp žmonių. Skirtingos kalbos, sumaišytos nuo Babelio bokšto laikų, skirtingi įstatymai, priimti godžių ir bailių valdovų. Dar viena žmonių bėda, kad tikėjimas silpnas. Jeigu tikėjimui reikia įrodymų – tai jau nebe tikėjimas, o žinojimas.

Argi nesuvokei, kad didžiausios žmonijos nelaimės kyla iš vargo ir bado? Niekam tikusiais mediniais arklais valstiečiai rausia žemę, prastais, sudilusiais instrumentais dirba amatininkai. Kas nieko neturi, pavydi tam, kuris turi grąšį. Bet jeigu jam duosi grašį, jis pradės pavydėti tam, kurie turi plieninę markę. Aš netikiu, kad žmogaus prigimtis pasikeis vien nuo to, kad jis bus apsirengęs ir sotus. Sklandytoja Helena – iš turtuolių giminės, bet argi turtai davė jai laimę? Gal žmogui reikia ne vien duonos? Žmonės susiskaldę. Tu žinai, kaip jaučiasi svetimas svetimame krašte – ir kaip svetimas kraštas priima svetimą. Argi dar nesupratai, kad antroji žmonijos bėda – skirtumai tarp žmonių. Skirtingos kalbos, sumaišytos nuo Babelio bokšto laikų, skirtingi įstatymai, priimti godžių ir bailių valdovų. Dar viena žmonių bėda, kad tikėjimas silpnas. Jeigu tikėjimui reikia įrodymų – tai jau nebe tikėjimas, o žinojimas.

- Sakyk, o Žmogėdra, kokio rojaus norėtum? - Mano Dieve, norėčiau rojaus, kuriame būtų daug žmonių, kad galėčiau juos valgyti. - Gyvenai teisingai, taip, kaip mano duota prigimtis liepė tau. Sukursiu tau rojų, o Žmogėdra, kur bus daug skanių ir maistingų žmonių. Sotus būsi ir laimingas. Pavyzdžiu paėmiau žmogėdrą todėl, kad jie yra tikrieji žmonės, nes Feuerbachas (jei neklystu) teigė, kad žmogus yra tai, ką jis valgo. Aš valgau košę.

... dienos miegas yra lyg kūno nuodėmė: kuo daugiau jos esi patyręs, tuo daugiau jos trokšti, bet jautiesi nelaimingas, kartu sotus ir alkanas.

–Creo que te gusto.

¿Alguien sabia lo maravilloso que era Arthit? ¿Alguien había notado su naturaleza amable? ¿Sólo él veía lo perfecto que era?

Para Kongpob, Arthit era la persona más importante. Y eso era suficiente.

Mi nombre es Kongpob, número de estudiante 0062.32

–No, ellos me han dado sus almas y corazones sólo a mí. –¿Y por qué sólo a ti? –¡Para llenar el vacío que me ha dejado darte mi corazón!

Porque no quiero que nadie sepa más cosas de ti de las que yo sé.

Kongpob sabía que sus sentimientos serían difíciles de aceptar, especialmente por la opinión de la sociedad. Aún así, él prefirió seguir siendo fiel a sus sentimientos, confiando en que no estaba mal amar a Arthit. Y sus sentimientos eran tan profundos que incluso podía asegurar que estaba sintiendo con el alma.

Y estar junto a esa persona toda su vida era todo lo que él quería.

Uniéndolos sin necesidad de palabras. Sin dudas porque ambos sabían bien cuál era su relación. Eran personas que caminarían lado a lado. Y saber eso, era más que suficiente.