Mus Quotes

The boy heaved a sigh. "I would ask to go with you," he said, " but I have to finish my lessons. I so look forward to the day when I know everything. Then I won't have to read any more books or do any more counting." Beatrix smiled. "I don't wish to be discouraging, Rye, but it's not possible to know everything." "Mama does." Rye paused reflectively. "At least, Papa says we mus t pretend she does, because it makes her happy." "Your father," Beatrix informed him with a laugh, " is one of the wisest men I've ever known.

Didžiausia mano nelaimė — kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti. Tačiau niekad nemokė būti savimi. Būti savimi anaiptol nėra paprasta, tam reikalingas didis talentas. Dabar dažnai pamanau, kad genialumas tėra viso labo tobulas gebėjimas begal tvirtai, užsispyrus, ligi pat gali išlikti pačiu savimi.

Alas for we who are mortal, and are denied the luxury of dramatic license. We mus live, and go onward.

Ol' man river, Dat ol' man river He mus'know sumpin' But don't say nuthin', He jes'keeps rollin' He keeps on rollin' along.

You men. The bra clasp defeats you every time." "I think a demonic engineer mus have designed these things. I may have to get bolt cutters." "Watch out. Bras are often booby-trapped.

Parturient montes, nascetur ridiculus mus. (Mountains are in labour, a ridiculous mouse will be born)

Jei nerandi savos idėjos — pamaži netenki ir savo vardo. Tik mūsų idėjos mus ir įvardija.

-Jis vertė mane skaityti Prustą, Tostojų, ir Dostojevskį,- pareiškė vargšelė, nužvelgusi mus širdį veriančiu žvilgsniu. - Kas gi su manim dabar bus?

bor·bo·ryg·mus \ˌbȯr-bə-ˈrig-məs\ n, pl bor·bo·ryg·mi \-ˌmī\ : intestinal rumbling caused by moving gas (MWC11)

Mirtis veda mus į laimės šalį.

Aš tave myliu, ir taip bus visada. Mano "amžinai" reiškia daugiau nei "kol mirtis mus išskirs".

Klausykis senų žmonių patarimų. Kai užaugame, mums atrodo, kad žinome viską. Manome, kad seniai kuoktelėję, Metams bėgant, sukaupiame per daug išdidumo. Jis mus ir pražudo.

When the ship approached the equator, I stopped going out on deck in the daytime. The sun burned like a flame. The days had shortened and night came swiftly. One moment it was light, the next it was dark. The sun did not set but fell into the water like a meteor. Late in the evening, when I went out briefly, a hot wind slapped my face. From the ocean came a roar of passions that seemed to have broken through all barriers:'We mus procreate and multiply! We must exhaust all the powers of lust!' The waves glowed like lava, and I imagined I could see multitudes of living beings - algae, whales, sea monsters - reveling in an orgy, from the surface to the bottom of the sea. Immortality was the law here. The whole planet raged with animation. At times, I heard my name in the clamor: the spirit of the abyss calling me to join them in their nocturnal dance. ("Hanka")

Mus mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti, tačiau niekada nemokė būti savimi.

They were large, even for the mus decumanus, which sometimes measures fifteen inches in length,

Juk kiekviena meilė jaučiama. Ji nuolatos mums primena mylimą daiktą, liepia jo ilgėtis, jo netekus, liūsti, o , jam esant, džiaugtis. Meilė mus jaudina, egzaltuoja, priverčia mūsų širdį smarkiau plakti.

Laikas - tai silpnutis mirties ekstraktas, kuris iš lėto skverbiasi į mus kaip nestiprus narkotikas. Iš pradžių jis gaivina, ir mes net pradedame tikėti, kad esame nemirtingi, bet lašas po lašo, diena po dienos jis tampa vienu lašu, viena diena stipresnis ir pavirsta rūgštimi, drumsčiančia ir nuodijančia mūsų kraują.

Die Religionen Müsen alle Tolleriret werden und Mus der fiscal nuhr das auge darauf haben, das keine der andern abruch Tuhe, den hier mus ein jeder nach Seiner Fasson Selich werden!" [Rand-Verfügung des Königs zum Immediat-Bericht des Geistlichen Departements: Katholische Schulen und Proselytenmacherei; Berlin, 22. Mai 1740]

Viskas būtų nesvarbu, jei tik prieš mus nusidriektų begalybė.

Dum vivimus, viva mus" While we live, let's live

Kai mylim, esame viena būtybė, Gyvenimas pusiau mus padalina.

Wee Vinny's mammy mus a goat at dug in a hame fur crinimally insain dugs!

Gera knyga, Markusai, tai knyga, kurią baigus skaityti mus suima gailestis

Istorija turėtų praplėsti mūsų akiratį, išmokyti mus , kad dabartinė situacija nėra nei natūrali, nei neišvengiama, ir kad galimybių yra daugiau, negu įsivaizduojame.

Žingsniavome aukštyn be atvangos, Kol skliautų grožis, taip seniai regėtas, Sušvito apvaliam gale angos, Ir mus užliejo vėl dangus žvaigždėtas.

Negalima apsaugoti vaikų nuo gyvenio. Gyvenimas ištinka mus visus.

Mes, moterys, turime motinišką instinktą, kuris pabudęs iškelia mus virš smulkmeniškumo. Jaučiau ant savo peties šio didelio vyro galvą tarsi vaiko, kurį kada nors glausiu prie savo krūtines.

I just sit there where she tells me to and don’t make a fuss. If I answer back she gets loud and shouty. I don’t want everyone seeing how badly she pushes me around. It’s best just to take it. God knows what people mus think of me - some nervous, quiet drip with no opinion probably. It wouldn’t be far off the truth I should have stood up to Sally years ago, but she’d make my life I did...

Puck laughed, shaking his head at the prince's expression. "Looks like you just got scolded by a gremlin, Your Magesty," he chuckled and crossed his arms. "Ah, can't say I'm not gonna miss you two. We had some fun times, right, princeling? Sadest past is, I won't ever hear ice-boy complain that I'm corrupting you again. But, I guess all good things mus come to an end." He sighe'd, gave Kierran a friendly arm punch and raised his hand. "See ya'round kid. Try not to let those Slim Shadys suck out all your fun. Ethan Chase?" Puck winked at me. "I'm sure I'll see you again, whether you like it or not." "Yeah," I deadpanned. "So looking forward to it." Puck laughed again. "Don't you forget it. Until the next adventure kiddos." Sticking his hands into his pockets, the Great Prankster sauntered off, whistling until he reached the edge of the trees and vanished into the shadows.

Kada mes paliksime kančių labirintą? Tada, kai mirsime. Geriausias dalykas, kurį galime daryti, yra nepasitraukti. Labirintas yra geriau už mirtį, nes nesvarbu, kiek kartų mus įskaudins, mūsų neįmanoma sugadinti nepataisomai

Vienas piktas sakinys, perpasakotas nepalankiai, pagimdo baisiausių priešų. "Jei sužinotume, ką apie mus kiti kalba, niekas su niekuo nesikalbėtų." Nelaimė, anksčiau ar vėliau mes vis tiek sužinome tai, ką kiti kalba apie mus.

- Prieš tai mus vežė sunkvežimiais, dar Lietuvos žeme. Sargybinių buvo vos keletas, jie lošė kortom. O mes važiavom - trisdešimt sveikų, nesurakintų vyrų - ir nieko nedarėm , net nebandėm bėgt. Sėdėjom ir kažko laukėm... Kodėl mes, lietuviai, visada tik laukiam?

Romanistas priverčia mus per vieną valandą išgyventi visų galimų džiaugsmų ir sielvartų audrą, kai tikrovėje praeitų metų metai, kol patirtume kai kuriuos iš jų, o stipriausieji mums taip ir neatsiskleistų niekados, nes randasi jie iš lėto ir mes negalime to suvokti.

[...]vaikystėje mus domina tiktai herojai. Vėliau įgyjame kitokios patirties, herojus keičia personažai, mąstytojai, kitaip sakant, visokio plauko hamletai. Jie kelia iš tiesų svarbias problemas, kartais įžvelgia dramatiškiausius pasaulio aspektus, tačiau vis rečiau kyla noras su jais tapatintis. Jie ne herojai. Mūsų santykis su literatūros tekstu sudėtingėja, tampa komplikuotas. Herojų era baigaisi, prasideda abejonių, pažinimo, analizės, pastangų suprasti periodas. Skaitai tekstą dažniausiai jau dėl visai kitų paskatų nei vaikystėje...

With a feeling of despondency so intense that it was almost pleasurable, he got out his guitar. So this was to be his condition now.What was he but a fragment of broken churned-up humanity washed up on this faraway shore? This was where his journey had brought him.... There mus be a song in this...

Sukurti gyvenimą užtrunka, bet jį sugriauti užtenka akimirkos. Prireikia daugybės metų, dešimtmečių, gal net viso gyvenimo tapti tuo, kas iš tikrųjų esi. Kelias beveik niekada nebūna tiesus, manau, kad čia ir slypi visa prasmė, kad gyvenimas susideda iš bandymų ir klaidų. Mus formuoja ir augina gyvenimo išmėginimai.

Mus skiria baugšti baimė, kad esame nemylimi, bet iš tikrųjų mes tik manome, kad esame nemylimi, nes gyvenam atskirai. Kada nors, nė pats nežinai kada, leisiesi į kelią. Kada nors, net nežinai kada, sutiksi kelyje jį, o gal tikriau – ją. Ir būsi pamiltas, nes pirmą kartą gyvenime tu jau nebebūsi vienas. Tu pasirinksi niekada nebebūti vienišas.

Everyone knows that the Arts are Grammar, Dialectic, Rhetoric, Arithmetic, Music, Geometry, and Astronomy. And almost everyone has met the mnemonic couplet Gram loquitur, Dia verba docet, Rhet verba colorat, Mus canit, Ar numerat, Geo ponderat, Ast colit astra. The first three constitute the Trivium or threefold way; the last four, the Quadrivium.

Mus skiria baugšti baimė, kad esame nemylimi, – taip prasideda ištrauka, – bet iš tikrųjų mes tik manome, kad esame nemylimi, nes gyvenam atskirai. Kada nors, nė pats nežinai kada, leisiesi į kelią. Kada nors, net nežinai kada, sutiksi kelyje jį, o gal tikriau – ją. Ir būsi pamiltas, nes pirmą kartą gyvenime tu jau nebebūsi vienas. Tu pasirinksi niekada nebebūti vienišas.

Tomis dienomis jautėmės taip, lyg būtume laikomi kokiame garde ir lauktume dienos, kai mus išleis į gyvenimą. Ir kai ta diena atėjo, mūsų gyvenimas - ir pats laikas įgavo pagreitį. Ar mums atėjo į galvą, kad gyvenimas jau ir taip prasidėjęs ir kad jau spėta šio to pasiekti ir šį bei tą pagadinti? Ir kad mes buvome išleisti viso labo į erdvesnį gardą, kurio ribų išsyk neįžiūrėjome?

Namuose esame tokie, kokius mus mato tėvai, draugai, darbdaviai. Sudėtinga likti vienam, pabūti su savimi, jei tokį save tikrai pažįstame. Aptingstame būti "kitaip", tam nėra nei reikalo, nei noro, nei būtinybės. Namuose su savimi tampomės visą praeities bagažą: vaikystės, jaunystės, pirmosios meilės prisiminimus. Kartais tai slegia, o kartais - labai patogu. Svetimoje šalyje esi vienas. Dažnai nesuprastas, neišgirstas. Nematomas. Neturintis kam paskambinti ir pasikalbėti "iš širdies". Esi svečias, turi prisitaikyti, išmokti taisyklių. Turi laiko vakarais pamąstyti, kas esi, ko norėtum, kas tau patinka, ko stinga, apsibrėžti, kuo buvai ir kuo norėtum būti. Svetimoje šalyje esi lyg baltas lapas. "Sveiki, mano vardas.." - sakai, ir prasideda nauja tavo istorija.

Great leaders have good people skills, and they can get people to compromise and work together. But they also take a stand when needed. Courage deals with principle, not perception. If you don't have the ability to see when to stand up and the conviction to do it, you'll never be an effective leader. Your dedication to potential mus remain stronger than your desire to appease others.

I had first suspected this reading the Mikke Mus comic, when, among the vivid words for sounds that sprawled in fat letters across the frames, I encountered splæsj (splash) and krasj (crash), along with others: splooosj, svooosj, flasj (cameras popping), svisj (pursued and pursuers racing past), and the sound of a sneeze—atsjoo—from a character concealed among some burlap sacks of soap powder.

Mes norime, kad visa tai, kas mums patinka, niekada nesibaigtų ir mums brangūs žmonės niekada nemirtų. Bet nesuprantame, kad iš tikrųjų išsaugome tai, ką mylime, tik tuomet, kai iš mūsų tai atimama, ir atimama netikėtai, negailestingai ir negrįžtamai. Tada tas, kuris atimtas, daugiau nebesikeičia ir visada mums lieka toks, kokį mylėjome. Tai, ką turime, ilgainiui praranda šviežumą ir aromatą, įkyri, varo nuobodulį, vargina ir netgi erzina. O kiek tokių, be kurių neįsivaizduojame savo gyvenimo, dingo iš horizonto, kiek nutraukė su mumis santykius, su kiek žmonių mes patys liovėmės bendrauti, kartais net be jokios akivaizdžios priežasties? Vieninteliai, kurie visada pasilieka su mumis, kurie niekada nepaveda ir neišduoda – tai tie, kuriuos iš mūsų kas nors atėmė. Vieninteliai, su kuriais niekada neišsiskiriame – tai tie, kurie mus paliko prieš mūsų valią. Jie mus paliko kai to visai nesitikėjome, todėl nesuspėjo mūsų nuvilti arba nustoti patikti, jų netekę mes puolame į neviltį, nes esame įsitikinę: su jais būtume galėję būti kartu dar labai ilgai, galbūt net visada. Tai – nesusipratimas, nors jį galima paaiškinti. Jeigu jie būtų su mumis pasilikę ilgiau, viskas būtų galėję pasikeisti. Tai, kas mums atrodė laimė, rytoj galėtų virsti kančia. „

Ji išėjo nieko nepaaiškinusi. Todėl negalima atleisti savižudžiams. Jie išeina nepalikę jokios žinutės, jokio sumauto raštelio, išeina visiems laikams, o mums tenka tik graužtis, kad mes dėl to kalti. Net jeigu paliktų šimtus raštelių, tai nieko nekeistų. Visokie valkatos mums rašo raštelius, bet mes žinom, kad tai ne tie rašteliai, kurių mums reikia, kurie mus paguostų. Slapta viliamės, bet negalim savęs apgauti. Žinom, kad tai visiška kvailystė, vis tiek graužiamės. Kadangi niekad nesužinosim tiesos. Visi pasiaiškinimai, visi pasiteisinimai bus tiktai mūsų pačių noras kaip nors nusimesti atsakomybės naštą.

Mirtis – toks keistas daiktas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis be ne geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame , kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime vieni.

„Mirtis – toks keistas daiktas. Žmonės neretai nugyvena gyvenimą, tarsi ji neegzistuotų, nors mirtis be ne geriausiai pagrindžia esmines gyvenimo atkarpas. Vieni laikui atėjus tiek ją jaučiame , kad gyvename veržliau, labiau užsispyrę, labiau įsiutę. Kitiems nuolatos reikia jos buvimo šalia, kad bent suvoktų, kas ta jos priešingybė. O dar kiti, žiūrėk, tiek į ją pasineria, kad atsisėda laukiamajame dar šviesmečiai iki jai pranešant apie savo atvykimą. Mes jos bijome, tačiau daugumai iš mūsų dar baisiau, kad ji ištiks ką nors kitą, ne mus pačius. Nes didžiausia mirties baimė ta, kad ji praeis pro šalį. O mes liksime vieni.

Along with interest in my French forebears, I’ve been beeding at the Brontë Juvenilia again, and suddenly wrote to the old man who edited Shakespeare Head with T. J. Wise. (You know Wise turned out to be an awful forger of signatures?) Well, the old man, Symington, who is still alive, wrote back to me and said he so agreed with me that poor Branwell had been chucked by everyone from Mrs Gaskell to Fanny.* He said he was sure that lots of the Juvenile tales attributed to Charlotte had been written by Branwell, and that someone (he didn’t say who) had written Charlotte Brontë on the manuscripts before they were sold to America and the Brit. Mus. (A Charlotte signature would fetch more than a Branwell.)

Kasdieniai reikalai slopina laisvą mintį Ir nejučiom vergte pavergia mus; Pasaulio šio gėrybių apsvaiginti, Pamiršta žmonės aukštus siekimus Ir savo dvasios brangų lobį meta Į kunkuliuojantį gyvenimo verpetą. O jei kieno laki svaja Į amžinybės tolį nuplasnoja, Tuoj smulkūs rūpesčiai atgal patraukia ją Ir beregint prie žemės vėl priploja. Tuomet piktoji nerimo angis Į širdį veikai randa kelią Ir graužia ją, ir degina, ir gelia, Visokiais vyliais dumdama akis: Čia tau žmona, čia tau vaikai vaidenas, Čia kraujas, čia nuodai, čia gaisras, tvanas - Ir visur taip, kur tu tiktai žiūri, Grėsmingai šmėkščioja pavojai netikri. Matau aš, tarp dievų man ne vieta! Aš – kirmėlė, kuri žeme ropoja Ir žūva po keleivio koja, Be gailesčio į dulkes įtrypta.

Kiekvienas iš mūsų gimsta konkrečioje istorinėje tikrovėje, turinčioje tam tikras normas ir vertybes, tam tikrą ekonominę ir politinę sistemą. Šią tikrovę paprastai priimame už gryną pinigą, manome, kad ji natūrali ir nekintama, kad kitokia ji ir negali būti. Užmirštame, kad mūsų pasaulį sukūrė atsitiktinių įvykių grandinė, ir kad istorija suformavo ne tik mūsų technologijas, politiką ir visuomenę, bet ir mintis, baimes ir svajones. Iš protėvių kapų išlenda šalta praeities ranka, sugriebia mus už sprando ir nukreipia mūsų žvilgsnį į vienintelę ateitį. Šios rankos gniaužtus jautėme nuo pat gimimo akimirkos, todėl įsivaizduojame, kad ji yra neatsiejama mūsų dalis, Taigi retai tepabandome praeities nusikratyti ir įsivaizduoti alternatyvias ateitis.

Readin' all those books makes me wonder whether anyone ever dies natural." " They don't," said William mysteriously. " Robert says so. At least he says there's hundreds an' thousands of murders what no one finds out. You see, you c'n only find out a person's died nacheral by cuttin' 'em up an' they've not got time to cut everyone up what dies. They've simply not got the time. They do it like what they do with our desks at school. They jus' open one sometimes to see if it's all right. They've not got time to open 'em all every day. An' same as every time they do open a desk they find it untidy, jus' in the same way whenever they do cut anyone dead up they find he's been poisoned. Practically always. Robert says so. He says that the amount of people who poison people who aren't cut up and don't get found out mus' be enormous. Jus' think of it. People pois'nin' people all over the place an' no one findin' out. If I was a policeman I'd cut everyone dead up. But they aren't any use, policemen aren't. Why, in all those books I've read there hasn't been a single policeman that was any good at all. They simply don't know what to do when anyone murders anyone. Why, you remember in ' The Mystery of the Yellow Windows,' the policemen were s' posed to have searched the room for clues an' they di'n't notice the cigarette end what the murd'rer had left in the fender and what had the address of the people what made it on it an' what was a sort they made special for him. Well, that shows you what the policemen are, dun't it ? I mean, they look very swanky in their hats an' buttons an' all that, but when it comes to a murder or cuttin' dead people up or findin' out murd'rers, they aren't any good at all. Why, in all those myst'ry tales we've read, it's not been the police that found the murd'rers at all. It's been ordinary people same as you an' me jus' usin' common sense an' pickin' up cigarette ends an' such-like. . . . Tell you what it is," he said, warm- ing to his theme, " policemen have gotter be stupid 'cause of their clothes. I mean, all the policemen's clothes are made so big that they've gotter be very big men to fit 'em an' big men are always stupid 'cause of their strength all goin' to their bodies 'stead of their brains. That stands to reason, dun't it ?

[Chang Yu relates the following anecdote of Kao Tsu, the first Han Emperor: “Wishing to crush the Hsiung-nu, he sent out spies to report on their condition. But the Hsiung-nu, forewarned, carefully concealed all their able-bodied men and well-fed horses, and only allowed infirm soldiers and emaciated cattle to be seen. The result was that spies one and all recommended the Emperor to deliver his attack. Lou Ching alone opposed them, saying: “When two countries go to war, they are naturally inclined to make an ostentatious display of their strength. Yet our spies have seen nothing but old age and infirmity. This is surely some ruse on the part of the enemy, and it would be unwise for us to attack.” The Emperor, however, disregarding this advice, fell into the trap and found himself surrounded at Po-teng.”] 19.  Thus one who is skillful at keeping the enemy on the move maintains deceitful appearances, according to which the enemy will act. [Ts’ao Kung’s note is “Make a display of weakness and want.” Tu Mu says: “If our force happens to be superior to the enemy’s, weakness may be simulated in order to lure him on; but if inferior, he must be led to believe that we are strong, in order that he may keep off. In fact, all the enemy’s movements should be determined by the signs that we choose to give him.” Note the following anecdote of Sun Pin, a descendent of Sun Wu: In 341 B.C., the Ch’i State being at war with Wei, sent T’ien Chi and Sun Pin against the general P’ang Chuan, who happened to be a deadly personal enemy of the later. Sun Pin said: “The Ch’i State has a reputation for cowardice, and therefore our adversary despises us. Let us turn this circumstance to account.” Accordingly, when the army had crossed the border into Wei territory, he gave orders to show 100,000 fires on the first night, 50,000 on the next, and the night after only 20,000. P’ang Chuan pursued them hotly, saying to himself: “I knew these men of Ch’i were cowards: their numbers have already fallen away by more than half.” In his retreat, Sun Pin came to a narrow defile, with he calculated that his pursuers would reach after dark. Here he had a tree stripped of its bark, and inscribed upon it the words: “Under this tree shall P’ang Chuan die.” Then, as night began to fall, he placed a strong body of archers in ambush near by, with orders to shoot directly they saw a light. Later on, P’ang Chuan arrived at the spot, and noticing the tree, struck a light in order to read what was written on it. His body was immediately riddled by a volley of arrows, and his whole army thrown into confusion. [The above is Tu Mu’s version of the story; the SHIH CHI, less dramatically but probably with more historical truth, makes P’ang Chuan cut his own throat with an exclamation of despair, after the rout of his army.] ] He sacrifices something, that the enemy may snatch at it. 20.  By holding out baits, he keeps him on the march; then with a body of picked men he lies in wait for him. [With an emendation suggested by Li Ching, this then reads, “He lies in wait with the main body of his troops.”] 21.  The clever combatant looks to the effect of combined energy, and does not require too much from individuals.

... be knygų jau nebegalėjau apsieiti. Ne tiek be knygų, kiek be paties skaitymo. Mano akys į nieką daugiau nenorėjo žiūrėti, jos tiesiog šaukte šaukė: ,,Duok mums raidžių!.. Duok mums raidžių!..” Nežinau, gal yra tokia skaitymo liga? Jei yra, tai aš ja susirgau vaikystėje, paskui ji perėjo į chronišką ir nebepagydomą. Tiesą pasakius, niekas jos nei gydė, nei ruošėsi gydyti. Tiktai motina vos ne kasdien keldavo balsą: ,,Ko tu gadini akis saulei nusileidus? Ar tu negali palaukti, kol degsim lempą?” Tas ir yra, kad negali palaukti, - jau Baltoji Iltis ir tas baisusis buldogas sustojo vienas prieš kitą, jau iššiepė dantis, jau puls ir įsikibs vienas kitam į gerklę!.. Juk jie nežino, kad pas mus nusileido saulė, o motina tyčia čiupinėjasi prie mūriuko, kad tik tos lempos kuo ilgiau nereikėtų degti.

Heard You-Know-Who from up in our cave,” said Hagrid grimly. “Voice carried, didn’ it? ‘Yeh got till midnight ter gimme Potter.’ Knew yeh mus’ be here, knew what mus’ be happenin’. Get down, Fang. So we come ter join in, me an’ Grawpy an’ Fang. Smashed our way through the boundary by the forest, Grawpy was carryin’ us, Fang an’ me. Told him ter let me down at the castle, so he shoved me through the window, bless him. Not exac’ly what I meant, bu’ — where’s Ron an’ Hermione?” “That,” said Harry, “is a really good question. Come on.” They hurried together along the corridor, Fang lolloping beside them. Harry could hear movement through the corridors all around: running footsteps, shouts; through the windows, he could see more flashes of light in the dark grounds. “Where’re we goin’?” puffed Hagrid, pounding along at Harry’s heels, making the floorboards quake.

Mes gyvenam XXI amžiuje, psichologijos mokslas smarkiai pažengęs į priekį, yra žmonių, užsiimančių neurolingvistiniu programavimu ir kitais dalykais, tačiau mes ir toliu negalime sulaukti reikiamos terapijos. Pramokstam vis daugiau kalbų, tačiau tai nepadeda mums išsakyti, kas mus slegia, mes nebemokam išsipasakoti, nebemokam paprašyti pagalbos, tiksliai dar nežinome, kur jos ieškoti. Ir tada atsidarom dar vieną alaus, išgeriam, einam parūkyti, užsiklijuojam neblėstančią šypseną ir bandom parodyti, kad viskas gerai, kad taip ir turi būti. O jeigu pasiseka, sutinkam žmonių, kurie mus supranta ir kuriems patys galime šį bei tą nuoširdaus pasakyti, - atsiveriam ir laukiam, kas bus, ir jei mums pasiseka, tie žmonės supranta mus ir tyliai išklauso. Bet esmė ta, kad jie tokie kaip mes - pažeidžiami, suklydę, nebežinantys, kaip vertinti save ir kitus, nemokantys pasakyti, ką jiems skauda, nebenorintys aiškinti, kodėl.

Now everyone knows that to try to say something in the mainstream Western media that is critical of U.S. policy or Israel is extremely difficult; conversely, to say things that are hostile to the Arabs as a people and culture, or Islam as a religion, is laughably easy. For in effect there is a cultural war between spokespersons for the West and those of the Muslim and Arab world. In so inflamed a situation, the hardest thing to do as an intellectual is to be critical, to refuse to adopt a rhetorical style that is the verbal equivalent of carpet-bombing, and to focus instead on those issues like U.S. support for unpopular client re­gimes, which for a person writing in the U.S. are somewhat more likely to be affected by critical discussion. Of course, on the other hand, there is a virtual cer­tainty of getting an audience if as an Arab intellectual you passionately, even slavishly support U.S. policy, you attack its critics, and if they happen to be Arabs, you invent evi­dence to show their villainy; if they are American you confect stories and situations that prove their duplicity; you spin out stories concerning Arabs and Muslims that have the effect of defaming their tradition, defacing their history, accentuating their weaknesses, of which of course there are plenty. Above all, you attack the officially ap­ proved enemies-Saddam Hussein, Baathism, Arab na­tionalism, the Palestinian movement, Arab views of Israel. And of course this earns you the expected accolades: you are characterized as courageous, you are outspoken and passionate, and on and on. The new god of course is the West. Arabs, you say, should try to be more like the West, should regard the West as a source and a reference point. · Gone is the history of what the West actually did. Gone are the Gulf War's destructive results. We Arabs and Mus­lims are the sick ones, our problems are our own, totally self-inflicted. A number of things stand out about these kinds of performance. In the first place, there is no universalism here at all. Because you serve a god uncritically, all the devils are always on the other side: this was as true when you were a Trotskyist as it i's now when you are a recanting former Trotskyist. You do not think of politics in terms of interrelationships or of common histories such as, for instance, the long and complicated dynamic that has bound the Arabs and Muslims to the West and vice versa. Real intellectual analysis forbids calling one side innocent, the other evil. Indeed the notion of a side is, where cultures are at issue, highly problematic, since most cultures aren't watertight little packages, all homogenous, and all either good or evil. But if your eye is on your patron, you cannot think as an intellectual, but only as a disciple or acolyte. In the back of your mind there is the thought that you must please and not displease.

Klara palaukė, kol jis išsirėks ir išsitrankys. Tuomet, kaip visuomet išsiblaškiusi, paklausė, ar jis moka krutiniti ausis. \\\ "Lygiai kaip gimdami, mirdami irgi bijome nežinios. Tačiau baimė - vidaus dalykas, nieturintis nieko bendra su realybe. Mirti - tai tas pat, kaip gimti - tiesiog pasikeitimas", - sakė Klara. \\\ Klaros mirtis visiškai pakeitė gyvenimą didžiajame name ant kampo. Su ja iškeliavo dvasios, svečiai ir ta ššviesi linksmybė, kuri visuomet mus supdavo jos dėka, nes ji netikėjo, kad pasaulis yra ašarų klonis, atvirkščiai - tai Dievo pokštas, todėl būtų kvaila rimtai į j žiūrėti, jei net Dievas to nedarė. \\\\ Įtariu, kad visa, kas vyksta, nėra atsitiktinumas, lemtis, numatyta prieš mums gimstant, o Estebanas Garsija yra jos dalis. Tai grubus, iškreiptas paveikslas, tačiau nė vienas teptuko brūkštelėjimas nėra betikslis. \\\\ "Šunidėje" tarsi dėliojau galvosūkį, kuriame kiekviena detalė turi tikslią vietą. Kol visų nesudeliojau, galvosūkis atrodė nesuprantamas, bet buvau įsitikinusi, kad jei įstengsiu jį užbaigti, kiekviena detalė įgaus prasmę ir rezultatas bus harmoningas. Kiekviena detalė turi savi priežastį, net ir pulkininkas Garsija. Kartais man atrodo, kad visa tai jau išgyvenau ir jau rašau tuos pačius žodžius, tačiau suvokiu, jog tai buvau ne aš: kita moteris rašė sąsiuvinius, kad aš galėčiau jais pasinaudoti. Aš rašau, ji rašė, nes atmintis nepatikima, o gyvenimas labai trumpas, prabėga taip greitai, jog nespėjame išvysti įvykių sąsajos; negalime suprasti savo veiksmų pasekmių, tikime praeities, dabarties, ateities fikcija, - bet juk gali būti, kad viskas vyksta vienu metu, kaip sakydavo trys seserys Moros, sugebėjusios erdvėje matyti visų laikų dvasias. Todėl senelė Klara ir rašė sąsiuvinius - norėjo matyti tikrąjį įvykių mastą ir pasišaipyti iš savo prastos atminties

Dear Jon, A real Dear Jon let­ter, how per­fect is that?! Who knew you’d get dumped twice in the same amount of months. See, I’m one para­graph in and I’ve al­ready fucked this. I’m writ­ing this be­cause I can’t say any of this to you face-to-face. I’ve spent the last few months ques­tion­ing a lot of my friend­ships and won­der­ing what their pur­pose is, if not to work through big emo­tional things to­gether. But I now re­al­ize: I don’t want that. And I know you’ve all been there for me in other ways. Maybe not in the lit­eral sense, but I know you all would have done any­thing to fix me other than lis­ten­ing to me talk and al­low­ing me to be sad with­out so­lu­tions. And now I am writ­ing this let­ter rather than pick­ing up the phone and talk­ing to you be­cause, de­spite every thing I know, I just don’t want to, and I don’t think you want me to ei­ther. I lost my mind when Jen broke up with me. I’m pretty sure it’s been the sub­ject of a few of your What­sApp con­ver­sa­tions and more power to you, be­cause I would need to vent about me if I’d been friends with me for the last six months. I don’t want it to have been in vain, and I wanted to tell you what I’ve learnt. If you do a high-fat, high-pro­tein, low-carb diet and join a gym, it will be a good dis­trac­tion for a while and you will lose fat and gain mus­cle, but you will run out of steam and eat nor­mally again and put all the weight back on. So maybe don’t bother. Drunk­en­ness is an­other idea. I was in black­out for most of the first two months and I think that’s fine, it got me through the evenings (and the oc­ca­sional af­ter­noon). You’ll have to do a lot of it on your own, though, be­cause no one is free to meet up any more. I think that’s fine for a bit. It was for me un­til some­one walked past me drink­ing from a whisky minia­ture while I waited for a night bus, put five quid in my hand and told me to keep warm. You’re the only per­son I’ve ever told this story. None of your mates will be ex­cited that you’re sin­gle again. I’m prob­a­bly your only sin­gle mate and even I’m not that ex­cited. Gen­er­ally the ex­pe­ri­ence of be­ing sin­gle at thirty-five will feel dif­fer­ent to any other time you’ve been sin­gle and that’s no bad thing. When your ex moves on, you might be­come ob­sessed with the bloke in a way that is al­most sex­ual. Don’t worry, you don’t want to fuck him, even though it will feel a bit like you do some­times. If you open up to me or one of the other boys, it will feel good in the mo­ment and then you’ll get an emo­tional hang­over the next day. You’ll wish you could take it all back. You may even feel like we’ve en­joyed see­ing you so low. Or that we feel smug be­cause we’re win­ning at some­thing and you’re los­ing. Re­member that none of us feel that. You may be­come ob­sessed with work­ing out why ex­actly she broke up with you and you are likely to go fully, fully nuts in your bid to find a sat­is­fy­ing an­swer. I can save you a lot of time by let­ting you know that you may well never work it out. And even if you did work it out, what’s the pur­pose of it? Soon enough, some girl is go­ing to be crazy about you for some un­de­fin­able rea­son and you’re not go­ing to be in­ter­ested in her for some un­de­fin­able rea­son. It’s all so ran­dom and un­fair – the peo­ple we want to be with don’t want to be with us and the peo­ple who want to be with us are not the peo­ple we want to be with. Re­ally, the thing that’s go­ing to hurt a lot is the fact that some­one doesn’t want to be with you any more. Feel­ing the ab­sence of some­one’s com­pany and the ab­sence of their love are two dif­fer­ent things. I wish I’d known that ear­lier. I wish I’d known that it isn’t any­body’s job to stay in a re­la­tion­ship they don’t want to be in just so some­one else doesn’t feel bad about them­selves. Any­way. That’s all. You’re go­ing to be okay, mate. Andy

Gyvenimas išmoko mus bijoti, bijoti laimės, o pati didžiausia mano baimė, galiu tau prisipažinti, - būti laimingam. Kodėl taip bijau būti laimingas su kuo nors kartu? Atverti savo širdį kitam, pačiam priimti kito širdį yra nepakeliamas dalykas, tai įpareigoja, tai pernelyg drąsu ir netgi akiplėšiška.

Gruodžio 30 Mus visą gyvenimą persekioja paslaptinga baimė kažko, ir mes visą gyvenimą, rašydami ar kalbėdami, tos neaiškios baimės diktuojami, nuolaidžiaujame tam kažkam, - taip, kad viskas iš mūsų rankų ir lūpų išeina nepilna, nudailinta, sušvelninta, re­dukuota, - lyg visa tai būtų skiriama tik ad usum delphini.

Liesumo sulauksime visos, kuomet pasiglemš mus žemė. Liks tik oda ir kaulai. Paskum ir tų nebeliks. Nebūki tokia kompleksiška. Pamilki savo kūną.

Jie netgi turėjo šildomas grindis, tokio dalyko apskritai nebuvau matęs. Pas mus namie, jei norėdavai atsistoti į šiltą vietą, reikėdavo palaukti, kol atsikels šuo

Štai įsivaizduokite - koks žmogus užsuko į bažnyčią, išstovėjo pamaldas ir patyrė religinį susijausminimą. Davė žodį visada būti nuolankus ir atleisti skriaudėjams… O tada išėjo pasivaikščioti bulvaru ir susidūrė su besišlaistančia kompanija. Vienas iš tų besišlaistančių ėmė ir nepalankiai atsiliepė apie mūsų herojaus pantalonų fasoną. Antausis, dvikova, priešininko mirtis, katorgos darbai. Nejaugi jūs manote, kad visų šių veiksmų autorius vienas ir tas pats? Štai kaip skirtingos esybės mus kuria, veikdamos paeiliui. <...> Negali būti, kad tas, kuris žudo, ir tas, kuris paskui atgailauja, - tai ta pati esybė.

Vom Standpunkt des Materialismus aus betrachtet, kann man nicht sagen, die Lebensläufe aller Mitglieder der Regenbogentruppe wären erfolgreich gewesen. Was aber wirklich zählt: Unsere Persönlichkeiten sind von unserer Schule geprägt. Das wichtigste, was wir in diesen wunderbaren Jahren gelernt haben, war Pak Harfans Rat, so viel wie möglich zu geben und nicht so viel wie möglich zu nehmen. Man kann es den Gesichtern aller Regenbogenkrieger ansehen, dass sie diesen Rat verinnerlicht haben. Pak Harfan und Bu Mus haben uns eine wunderbare Kindheit geschenkt, Freundschaft fürs Leben und ein reiches lebendiges Herz. Das ist unbezahlbar. Vielleicht irre ich mich, aber meinem Verständnis nach ist das der wahre Geist der Erziehung und die Seele einer Einrichtung, die man Schule nennt.

Man and the rat are utterly destructive. All that nature offers is taken for their own purposes, plant or beast. Gradually these two have spread across the earth, keeping pace with each other and unable to destroy each other, though continually hostile. They have wandered from East to West, driven by their physical needs, and—unlike any other species of living things—have made war upon their own kind. The gradual, relentless, progressive extermination of the black rat by the brown has no parallel in nature so close as that of the similar extermination of one race of man by another. Did the Danes conquer England; or the Normans the Saxon-Danes; or the Normans the Sicillian-Mohammedans; or the Moors the Latin-Iberians; or the Franks the Moors; or the Spanish the Aztecs and the Incas; or the Europeans in general the aborigines of the world by qualities other than those by which Mus decumanus has driven out Mus rattus? In both species, the battle has been pitilessly to the strong. And the strong have been pitiless. The physically weak have been driven before the strong—annihilated, or constrained to the slavery of doing without the bounties which were provided for all equally. Isolated colonies of black rats survive, as weaker nations survive until the stronger ones desire the little they still possess. The rat has an excuse. As far as we know, it does not appear to have developed a soul, or that intangible quality of justice, mercy, and reason that psychic evolution has bestowed upon man. We must not expect too much.

Kad ir kur pasisukčiau, susiduriu su žmonėmis, pasiilgusiais paprastumo, bet nežinančiais, nuo ko pradėti; be galo norinčiais pusiausvyros ir rūpintis savimi, bet nė nenutuokiančiais, kaip tai daryti. Trūksta laiko viską aprėpti, ką jau kalbėti apie daiktų ir minčių, verčiančių mus jaustis tokius išsekusius, sutvarkymą!

Ateis, ateis juodasis metas, / kada mus skirs tik vienas metras / juodosios žemės … ir tyla, /apaugusi karčiąja nevilties žole

Indirect quote - There was a god and he is god and when he entered a place where his soul is testified, it made huge impact on world economy and sovereignty between nations and then there was a fox which hates mice, then they induced mouse. I was talking about my final BTech Thesis IP3R Gene cloning in mus musculus cochlia.. Then there was a leader who left his wife and mother for what he believes is true, I hate him and love him, he is not good and not bad.

Secret behind corona - gene cloning mus musculs cochlia Arey it was my UG thesis, Isay it because do not raise question on me regarding corona

W piątym wieku większym powodzeniem cieszyć się musiąła filozofia inna, przywieziona też z wybrzeży jońskich, ale rozwinięta i ugruntowana na ziemi ateńskiej. Poczęła się w głowie zaciętego arystokraty, który na tłum ciemny i demokratyczny patrzał z góry i ze wstrętem, a jednak myśli jego rozwinięte przez innych miały być dla niejednego członka demokracji ateńskiej drabiną w karierze i osią poglądu na świat. Oto w gorących czasach powstania Jończyków i Maratonu pisał Heraklit z Efezu w Azji Mniejszej dzieła niełatwe do czytania, bo nie pisał dla wszystkich, ale dla siebie i dla kilku. Nie odpowiadał mu eleacki byt niezmienny, stały, wiecznie jeden i ten sam. Świat pełen ciągłych, tysiącznych, prawidłowych zmian przedstawiał mu się jak falująca powierzchnia morza, coraz to inna, a prawidłowa i pozornie wciąż ta sama; niby płomień migotliwy, który ani chwili nie trwa w jednakiej formie, tak jak trwa bryła lodu; uważał, że świat to ciągła odmiana, ciągłe rozdwojenie i walka sprzecznych pierwiastków. Jednakże nie chaos, bo w walce tej jest pewien sens; szereg pędzących zmian jest rozumny; jest w tym wszystkim pewna myśl, pewien mus, konieczność; wszechświat jako całość jest niby akord harmonijny, mimo cale zróżnicowanie elementów składowych, jest niby melodia coraz to inna, a jednak określona i prawidłowa. Spoczynku, trwania, martwoty w świecie nie masz. Jak przydrożne topole mijają człowieka pędzącego na wozie i są coraz to inne, mimo że jedna przypomina drugą, tak mijają nas, pędzących ku mecie śmierci, chwile i rzeczy pozornie tylko te same, a naprawdę wciąż o jedną chwilę starsze, wciąż o jakąś choćby odrobinę inne. Nic nie jest ani przez chwilę jednym i tym samym; dwa razy do „tej samej” rzeki nie wstąpisz. Świat jest jak rzeka albo jak płomień.

Žmones nuolat kamuoja klausimas: kaip perbristi nemalonių prisiminimų ir neišjaustų emocijų tvenkinį? Man atrodo, tai paprasta - tiesiog imi ir brendi. Panašiai kaip išneši šiukšles, kaip išsikrapštai rakštį iš kojos. Ne galvoji, kaip tai padaryti, o darai!

Supras, kad jei jau leidosi į kelionę, tai turi ją tęsti. Grįžti negalės, nes nebeturės kur. O ir niekada nebebūna kaip anksčiau. Gali tik žengti į priekį arba trypčioti pakelėje.

Pasirodo, norai pildomi ne už dyka, mainais gali tekti pasiryžti didesniems pokyčiams, nei tikėjaisi.

Apskritai visi esam svarbūs, net jei patys to nesuprantam.

Ateis, ateis juodasis metas, / kada mus skirs tik vienas metras / juodosios žemės … ir tyla, /apaugusi karčiąja nevilties žole”,

Pakanka ir trupučio vilties, kad ji mus apakintų.

Tačiau jeigu norime, kad žodžiai taptų mus jungiančiu susikalbėjimo tiltu, o ne sprogmeniu po juo, kalbant svarbu ne "išsisakyti", o "pasakyti".

Cap’n, cap’n, you mus’ be cross, Six clock in hell ’fo’ you knock off.

Against Socrates and Plato Nietzsche set ‘the Sophists.’ In a Basel lecture he had referred with approval to Grote’s defense of them (iv. 361 Mus.). But he later condemned Grote for representing them as ‘respectable men and models of morality’; on the contrary, ‘their glory was that they refused to cheat with big words and phrases,’ but ‘had the courage, which all strong spirits have, to recognize their own unmorality’ (Will to Power, 429). It seems evident that in this large generalization Nietzsche had in mind men of the stamp of Callicles or Thrasymachus. His words recall the passage where Socrates praises Callicles’ frankness in ‘saying plainly what others think but do not care to say’ (Gorg. 492d); and that Nietzsche in fact considered Callicles a spokesman for ‘the Sophists’ is made clear in his lectures on Plato (iv. 422 Mus.).

<...> nors beveik visų mūsų šiandien jau nebėra gyvų, mes likome linksmi ir dažnai susitinkame gyvi jaunų mus supančių žmonių žvilgsniuose.

Ar ne išimtys gyvenime dažniausiai mus kliudo?

Viską galiu atleisti tamsiems Vakarams, tegul jie nežino, kur ta sumauta Lietuva yra, tegul mano, kad mūsų sostinė — Ryga, ir kad mūsų vėliava — iš Afrikos, bet kai mus vadina rusais, nežinia kodėl susinervinu.

Yes, my name is Seamus — pronounced SHAY-mus — Rafael Goldberg. Try being five with that name.

Mes turime išklampoti tiek purvo ir absurdo, kad pareitume namo! Ir mes nieko neturime, kas mus vestų, vienintelis mūsų vedlys - namų ilgesys

Thor selected the Mus-O-Menu on the hammer’s shaft and scrolled down until he reached “Let’s Get Hammered.” Anthemic power chords reverberated through the food hall.

Kiti žino tavo biografijos faktus, tačiau biografija nėra tavo gyvenimas. Ir niekada nebuvo. Gyvenimas yra tai, ko negali užrašyti, ką gali tiktai gyventi. Mes nežinojom, kada gimsim, mes nežinom, kada mirsim, - tas nežinojimas ir yra tavo valia gyventi. Tik savižudžiai žino savo mirties valandą, bet jų mažai, jie mus baugina, nes nesuprantam, kas iš jų atėmė tą norą ir valią.

I be here for the tellin' to be ensurin' that the tellin' be true. The truth mus' be told an' I be here to attest that the tale be true, an' pure as the night.

Kiekviename iš mūsų yra angelas ir demonas, ir jų balsai labai panašūs. Sunkumų valandėlėmis demonas duoda peno tam vienišam pokalbiui, stengdamasis parodyti, kokie mes pažeidžiami. Angelas mus skatina mąstyti apie mūsų elgesį, ir jam kartais prireikia kieno nors lūpų, kuriomis galėtų apsireikšti.

Los vascos sólo han inventado dos artefactos con proyección mundial: la Compañía de Jesús y el mus.

The following images for the remaining terms should then be bound in some way to our Mnemonic Unit Nexus (MUN). The next terms to be remembered, and their associated MUs, are: Nucleus – N,C,L – A naked woman, holding cash and covering her privates with leaves Mitochondria –M,I,C – A monkey, frozen in ice, being choked. Golgi Apparatus – G,O, A,P – A little girl with an owl on her right arm, and apple in her left hand, and being patted on the head. Endoplasmic Reticulum – E,D,P,L, R,T,C,U – An Executive, holding a dog, and, wearing no pants, with lash marks on his legs. He is riding a Rhino made of titanium that is standing on a pile of cash and is holding an umbrella for the executives. Smooth Endoplasmic Reticulum, S,M,E,D,P,R,T,C,U – A muddy shovel in the hand of an identical EDPL as shown in the previous image, also riding on the rhino. Thus, on the Rhino, there are seated two EDPLs. Lysosomes – L,I,S,O – A lion, playing a silver guitar, opening a door. Plasma Membrane – P,L,M,B – A priest holding a light bulb in his right hand and a mirror in his left while standing on a pile of bricks. DNA –D,N,A – A dinosaur Cytosol – S,I,T,O – A snake, wearing a tie, with its back end wrapped around a flute and with an orange in its mouth.

Parvenus à un seuil, à un degré absolu d'absurdité, qui fait de l'éducation une mission pour ainsi dire impossible, nous sommes conduits, d'abord pour survivre, puis pour trouver un sens à notre pratique professionnelle, à changer quasiment de logique et à nous rattacher à l'ordre de l'éthique et de l'ontologie. Il serait, quoi qu'il en soit, souhaitable que le métier d'enseignant retrouver une telle dimension prophétique, car les solutions techniques, idéologiques et institutionnelles, c'est-à-dire bureaucratiques et verticales, apportées à la crise de l'école ont fait la preuve de leur inefficacité et même parfois de leur nocivité. L'institution semble incapable de se réformer elle-même, et d'en haut, sur la base des principes qui sont actuellement les siens. Seuls des individus ou des personnes mus par des valeurs éthiques, une solide foi en l'action éducative et trouvant auprès de l'institution qu'ils servent une légitime aide, notamment sur le plan de la formation initiale et continue, pourraient permettre au métier d'enseignant de retrouver un sens. Il faudrait aussi que l'institution révise ses exigences prométhéennes et utopiques à la baisse, qu'elle gagne en réalisme et en bon sens et cesse de fonctionner dans la démesure et le pathologique. Il faudrait qu'elle joue auprès des enseignants un rôle incitatif en ce qui concerne le développement de leur être et la meilleur compréhension possible de leur fonctionnement. Il faudrait, enfin, que cette dernière aide les professeurs à définir et à vivre des valeurs, ce qui suppose qu'elle soit elle-même animée par un esprit, une philosophie de l'éducation et une éthique et non par de simples principes moraux et idéologiques, souvent aussi généreux qu'irréalistes et inefficaces, pour ne pas dire destructeurs et nuisibles. (p. 104-105)

Tokie santūrūs, darbštūs žmonės kaip lietuviai pamaži virsta, jau pavirto, tingiais Visatos Subinės kirminais... Baisiausia, kad be Visatos Subinės turbūt nebegalėtume gyventi. Visi esam įkalinti ligi gyvos galvos, todėl nė nenutuokiam, ką darytume, ūmai išleisti į laisvę. Tai yra baisu: išties nežinotume, kaip gyventi, ūmai gavę laisvę. Jau įpratom būti vergai ir pastumdėliai. Įpratom tarsi Amerikos negrai. Mus, visai kaip praeito amžiaus negrus, rytą pakelia, pamaitina ir išvaro į darbus. Vakare vėl pašeria ir leidžia padainuoti liūdnų bliuzų. Ir nereikia nieko spręsti, dėl nieko kautis, apie nieką galvoti. Mirti badu niekas neleis, visad pašers...

Tuo tarpu kažkoks vargšas katorgininkėlis nuo Gdansko, pasisukaliojęs prie mūsų, padovanojo mum visiem vieną kiaušinį, - kad vardas tojo lenkelio būtų palaimintas per amžius! Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame velykas! Sėdim po stogu, ant suolo, - ir kiaušinį turime! Vyriausias iš mūsų tarpo, drebančiom rankom iš susijaudinimo, paėmė tą kiaušinėlį, padalino kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų. Simbolis - simboliu, bet vis dėlto simbolis kartais esti daug galingesnis už pačią pasiučiausią tikrovę! Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, - ir dar kaip sotūs! Galimas daiktas, pasotino mus ir tyliai paslapčiomis prarytos ašaros, gal dar ir slapti prisiminimai - Tėvynės, tėvų, brolių, seserų, šeimų, - visa tai labai galimas daiktas, bet istorija apie tai tyli.

fool niggah down at de depot tole me it made a noise dat a feller could heah fo’ miles and miles, but Ah doan heah even a whispah fum it. Reckon dat man mus’ have been jest a plain, ornary prevasticator.

When I am most my­self and see the clear­est, men are least to be seen; they are like mus­cae vol­i­tant­es, and that they are seen at all is the proof of im­per­fect vi­sion.

exposer /ɛkspoze/ I. vtr 1. (montrer) to exhibit [œuvre d'art]; to display, to put [sth] on display [marchandise]; to expose [condamné] • ~ qch aux regards or à la vue de tous | to put sth on public view ou display 2. (décrire) to state [faits]; to outline [idée, plan]; to list [griefs]; to explain [situation]; to expound [argument]; (Littérat) to set out [sujet]; (Mus) to introduce [thème] • ~ sa thèse à qn | to outline one's theory to sb • ~ ses observations sur qch | to give one's comments on sth 3. to expose 4. (mettre en danger) to risk [vie, réputation]; to stake [fortune] • ~ un enfant | (Antiq) to expose a child; (Jur) to abandon a child 5. (soumettre à) to expose (à "to") • ne reste pas exposé au soleil (conseil général) stay out of the sun; (mets-toi à l'ombre) don't stay in the sun • ‘ne pas ~ à la chaleur’ | ‘keep away from direct heat’ • être exposé à une maladie | to be exposed to a disease

Vardas nereikalingas. Jis per daug įpareigoja.

We are saved by saving someone else <3 ~Nan Mus

nutilai? kažkas mus vėl suklijuos nuodais! saldžiaisiais

Niekada nepulk taip žemai, kad imtum skaityti paskaitas, - kad niekas nepamanytų, jog peršame nuomonę arba nusileidžiame iki publikos lygio trokšdami su ja kalbėtis. Jeigu ji nori, tegu mus skaito.