Esu Quotes

Mėgstamiausias šiuolaikinio žmogaus įprotis - įprotis nebūti. Nepasilikt nė akimirkos su savimi. Geriau sėdėt 24 valandas facebooke, nei pamėginti paklaust savęs, kas aš esu

Nebetenku jėgų ieškoti atsakymo knygose. Nebetenku jėgų ieškoti atsakymo savyje. Esu gamtos perprodukcija. Išrauk akį, nukirsk ranką - siūlo šventraštis. Kurią akį, kurią ranką? Esu aplipęs akimis ir rankomis. Esu šimtaakis ir šimtarankis.

Smagu operuoti skaičiais. 24 035 į Sibirą. Smagu. 47 žuvo lėktuvo katastrofoje. Smagu. Parduotos 7 038 456 adatos. Smagu. Šiąnakt Mister X buvo laimingas 3 kartus. Smagu. Šiandien Miss Y mirė 1 kartą. Smagu. Šiuo metu esu vienas ir prarysiu vieną tabletę. Ir man bus smagiau.

Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus.

Esu detalistas, nemoku nupirkti urmu. Bet aš brabginu skeveldras.

Šiandien esu įsitikinusi, kad niekas nieko nepraranda, nes niekas niekam ir nepriklauso. Štai tikroji laisve: turėti svarbiausią dalyką pasaulyje, bet jo nesisavinti.

Aš neabejoju nei pradžia, nei pabaiga. Tiktai nežinau, kur esu.

Esu detalistas, nemoku nupirkti urmu. Bet aš branginu skeveldras.

Aš esu tas, kuo nusprendžiau būti.

Kai aš buvau vaikas, mano mama man pasakė, kad aš esu mažas gabalėlis dangaus, kuris atėjo į pasaulį, nes mama ir tėtis ją labai mylėjo! Tik vėliau aš supratau, jog tai nebuvo tiesa.

Jis buvo kreivas veidrodis. Jo išklausęs iškart pagalvojau, kad nė vienas žmogus negalės man būti tikras veidrodis - kiekvienas bus savaip iškreiptas. Iš kitų apie save nieko nesužinosi Jie pateiks tau skirtingus tavo atvaizdus, bet nė vienas nebus tikrasis.

Savo širdies aš nenešioju ant delno. Esu daug kentėjus, daug nusivylus. Naje... Visko buvo! Visko! Ale to - niekas niekada nesužinos! Niekada.

Aš ne vienąsyk esu sakiusi, kad rašydama ir verkdavau, ir džiaugdavausi. O tai todėl, kad verkiama arba džiaugiamasi tik dėl saviškių. O savi – visas mano kraštas.

Armijos aš neturiu. Esu pati sau kariuomenė.

„Iš tiesų, aš taip nebijau, kaip turėčiau bijoti. Ir ne todėl, kad esu tikinti. Ne dėl mžino gyvenimo. O todėl, kad žinau, jog viskas yra laikina, viskas praeina“.

Yra labai nedaug žmonių, kuriuos aš tikrai myliu, ir dar mažiau tokių, kuriuos gerbiu. Kuo ilgiau aš stebiu pasaulį, tuo mažiau esu juo patenkinta.

Nesu romantikas. Todėl nešoksiu žemyn iš trisdešimt penkto aukšto. Esu estetas, todėl ir nematydamas savęs nenorėčiau, kad kiti matytų mane neestetiškai sutraiškytą

There is no orisha that demands more blood than Esu. The more blood that is shed, the more suffering involved in the sacrifice, the more pleased he becomes, the more willing to grant what is asked.

Maniau, kad esu savanaudė teikdama pirmenybę miegui, bet supratau, kad yra priešingai. Mano mylimi žmonės ir mėgstamas darbas nusipelno, kad būčiau kuo geriausios formos, o ne išsekusi, ne pašlijusios sveikatos ir ne išsiblaškiusi.

Kentėjau, kad buvau uždarytas, o dabar kenčiu, kad esu laisvas. Tai štai koks suaugusiojo gyvenimas : statai smėlio pilis, paskui šoki ant jų suglaudęs kojas ir vėl viską kartoji iš naujo, kartoji ir kartoji, žinodamas, kad vandenynas vis tiek būtų jas nuplovęs.

- Kam reikalingi mentikauliai? - Sako, tose vietose buvo tavo sparnai. Kai buvai angelas. Dar sako, kad vieną dieną jie ten vėl išaugs. - Kaip manai, ar mažylė turėjo sparnus? - Esu tikra, kad taip. Tik pažvelk į ją. Kartais man atrodo, kad iš tikrųjų ji dar nepaliko dangaus ir nepasiekė žemės.

Vis dėlto stebėti debesis ir bangas buvo kur kas maloniau nei žmones. Su nuostaba pamačiau, kad žmogus nuo gamtos skiriasi daugiausia tais slidžiais melo drebučiais, jį supančiais ir saugančiais. Greitai įsitikinau, kad visiems mano pažįstamiems būdingas tas pats bruožas, tas aplinkybių diktatas, kai kiekvienas iš jų turi vaizduoti tam tikrą asmenybę, ryškią figūrą, o nė vienas iš jų nepripažįsta pats savęs. Keistai pasijutau, pamatęs, kad ir aš pats esu toks, ir nustojau ieškojęs asmenybės esmės. Daugeliui tie drebučiai buvo svarbiau už viską. Aš tai mačiau visur, net ir vaikai, sąmoningai ar nesąmoningai, vaidino kokį nors vaidmenį, užuot instinktyviai ir nesislapstydami atskleidę patys save.

You might think you’ve been clever to get this far, but I’ve known about your little quest since you boarded Abayomi’s ship. Sango told me of the jewel at your throat. You thought you hid it well enough, didn’t you? Silly little fish.” Esu laughs. “I heard rumors that you saved a human. And if you need to seek forgiveness? Well, the rings are the only way.” The storm. I was right.

Aš esu nuolat kintanti, tobulėjanti, nesibaigiantį vyksmą patirianti būtybė. Negaliu ieškoti pastovios, tvirtos tapatybės. Tai, ką patiriu, yra laikina. Nėra pastovios tapatybės, ir mėgindamas sustingdyti savo prigimtį nenorom naikinu save. Būti žmogumi – tai norėti ir stokoti; tai būti netobulam, alkstančiam, nuolat ko nors reikalingam; tai visą gyvenimą būti atviram, neužtikrintam.

Kas gi esu aš, tas mažas kūno ir sielos gumulėlis,pasimetęs po žvaigždėtu dangumi, klaidžiojanti didmiesčių labirintais, apkurtintas mašinų riaumojimo, kas dieną stumdomas minios, varganas šios žemės padaras, siekiantis visko, kartais trokštantis didžių dalykų - nemirtingumo, amžinybės, šlovės ir grožio,o priverstas tenkintis kasdienos pilkuma ir banalybe ir galų gale nieko neturintis, nes mirtis viską paverčia dulkėmis?

Aš apie save nieko nežinau. Aš bijau išvyst save veidrody, bijau apžiūrėt savo kūną, aš bijau prie mėlynos riešo arterijos prispaust nykštį ir išgirst, kokiu ritmu plaka mano širdis. Tai, kas esu aš, kas many dedas, man yra tolimiau nei kraštai, kurių aš niekada nemačiau, niekada neišvysiu. Pats sau - tolimesnis negu mėnulis per pilnatį, kaip šis taip priartėja, jog visi krateriai, plynės matosi, lyg būtų pieštuku apibrėžti ir gelsvai angliuku rausvame fone papilkinti.

Aš stebiuosi savimi, esu nusivylęs savimi ir kartu patenkintas savimi. Mane sudaro visi šie dalykai, bet aš negaliu jų susumuoti. Neįstengiu galutinai savęs nei įvertinti, nei nuvertinti ir negaliu spręsti nei apie save, nei apie savo gyvenimą. Niekuo nesu visiškai tikras. Aš neturiu jokios galutinės nuomonės - iš tiesų apie niąk. Žinua tik tai, kad gimiau ir egzistuoju, ir man atrodo, kad esu nešamas. Mano egzistavimo pagrindas yra kažkas, ko aš nežinau. Nepaisant viso netikrumo, jaučiu egzistavimo tvarumą ir savo būties tolydumą.

Susan Sontag yra rašiusi maždaug taip: erdvė egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienoj vietoj, o laikas egzistuoja tam, kad visi dalykai neįvyktų vienu metu. Tad atrodo, kad laikas ir erdvė nėra man joks rodiklis, manyje vyksta viskas ir vienu metu. Arba niekas ir niekada. Ir blogiausia, kad šie procesai tęstiniai, serijiniai, paveldėti iš Čingischano, nes, kaip sako mokslininkai, visi turim po labai mažą, bet, visgi, dalį Čingischano genų, o, kaip sako irgi mokslininkai, visi turim ir dinozauro genų, tik jau po labai mikroskopinę dalį. Tad aš esu kažkas tarp mongolų imperatoriaus ir Tyrannosaurus rex, miela Auguste, Susan Sontag irgi tarp jų, tai šiek tiek guodžia.

Pastebėjau, kad didžiausios abejonės (už jas jau tapau pasmerkta, pasmerkta, pasmerkta 100 000 metų pragaruose) mane visada apima tuomet, kai esu pasiekusi ar bent jau bepasiekianti išsvajotą ramybę. Bet ar tikrai išsvajotą ramybę, o gal tik kokį vis subtilesnės ir subtilesnės saviapgaulės lygmenį?! Alanas Wattsas, buvęs anglikonų kunigas, vėliau tapęs vienu poetiškiausių dzenbudizmo skelbėjų Vakaruose, dažnai pateikdavo parabolę apie Mėnulį ir pirštą. Mėnulis jo prilyginamas tai Didžiajai Neįmenamybei, kuri vadinama Absoliutu, Dievu, Demiurgu, Viso, kas Esti, Esme, Šunjata, Vaiskiąja šviesa, Budos prigimtimi ir dar daugybe šventų, transcendentinių dalykų, į kuriuos rodo pirštas – bet kuri religinė doktrina. Parabolės moralas yra tas, kad dažniausiai rodantis pirštas yra supainiojamas su Mėnuliu arba net Juo palaikomas. Žmonės tik tą pirštą temato, į jį įsikimba, jį čiulpia jausdamiesi teisūs, ramūs ir saugūs. O Mėnulis šviečia kaip švietęs, bet į Jį jau niekas nė akių nebepakelia. Tik kartais beveik kiekvienas iš mūsų vis dėlto žvilgteli dangun ir Mėnulį išvysta. Ir apimta jį nuostaba, tikrų tikriausias apstulbimas, kaip galėjo to šviesulio nepastebėti anksčiau. Pirštas ištirpsta visa persmelkiančiame švytėjime, nes, pasak A. Wattso, religinė doktrina išnyksta, kai ji tampa tikrai reali ir veiksminga. Tą akimirką Mėnulį regėdamas žmogus staiga pamato visas savo paties sielos ir Visatos paslaptis. Atrodo, kad jis daugiau niekada nepamirš absoliutaus, lyg žaibas trenkusio aiškumo. Bet… dar po poros akimirkų visagalis žinojimas išsisklaido, pradingsta, lieka tik nenumalšinamas ilgesys.

Niekada savęs nelaukiau tuo, kuris privalo rūpintis, kad vyšnios turėtų kotelius. Aš stoviu čia ir gėriuosi tuo, ką sugeba gamta. Kiekvienas, kuris stengsis kartu daryti abu dalykus - siekti savo individualaus tikslo ir prisitaikyti prie kolektyvo, taps neurotiku. Beprasmybė trukdo gyvenimo pilnatvei, todėl laikytina liga. Prasmė įgalina iškęsti daug ką, galbūt viską. Vienintelis žmogaus egzistencijos tikslas - įžiebti šviesą grynosios būties tamsoje. Filosofija yra pasiruošimas mirčiai (Platonas) Mano egzistencijos prasmė - tai, kad gyvenimas pateikė man klausimą. Arba atvirkščiai: aš pats esu klausimas, skirtas pasauliui, ir turiu pats surasti atsakymą, kitaip būsiu priklausomas nuo atsakymo, kurį pateiks pasaulis. Pervertinamas protas iš dalies panašus į absoliutizmą valstybėje: jo viešpatavimas nuskurdina asmenybę. Tas, kas eina saugiu keliu, yra beveik miręs. Tik po ligos supratau, kaip svarbu sakyti “taip” savo likimui. Šitaip formuojamas Aš, kuris nesugniūžta susidūręs su nesuprantamais dalykais. Aš, kuris iškenčia, kuris ištveria tiesą, kuris pajėgia priimti pasaulį ir savo likimą. Tuomet patirdami nesėkmę mes kartu ir laimime. Tuomet niekas mūsų netrikto - nei iš vidaus, nei iš išorės, nes mūsų tolydumas atsilaiko prieš gyvenimo ir laiko srautą. Tačiau taip gali nutikti tik tuomet, jei smalsiai nesikišime į likimo planus. Jei žmogus yra geras batsiuvys ir pats save tokiu laiko, ant antkapio akmens neparašys, kad jis buvo prastas skrybėlininkas, nes kartą padarė netikusią skrybėlę.

Liepos 25 Aš esu kaip tas persų karalius, kuris įsipareigojo gerti tik Choaspezo upės vandenį, ir dėl to taip trokštu.

Vasario 25 Jaučiu, kad viskas dirbtinėja, nesulaikomai. Organizuotas ir iš anksto „numatytas“ pasaulis pamažu uždengia mano gam­tą, knygų įspūdžiai - gyvuosius. Kažkas mane velka siaubinga uniforma, ir aš nebedrįstu šaukti, kad karalius nuogas (o aš visą laiką galvojau, kad aš esu tas vaikas, kuris šaukė); nes aš jau esu to karaliaus tarnas.

Gegužės 31 Dabar aš esu atvirkščias Faustas: nenoriu nieko naujo, ne­noriu naujai gyventi, nenoriu sustabdyti akimirkos, kad ją ga­lėčiau kitaip išnaudoti. Aš noriu tiktai atgauti tai, ką esu praradęs, kas yra mano, nė per jotą daugiau.

Aš visą savo mokyklinį laiką gulėjau lovoje, sirgau ir visą savo amžių buvau ir esu nesveika. Patarėjų neturėjau. Bet ir neatėjo mintis klausti, kaip rašyti. O rašyti pradėjau 12 metų būdama, lovoje gulėdama arba ant ramentų vaikščiodama, nieko iš pasaulio nemačiusi. Tai matote, iš ko ir kaip pasidaro rašytojas.

- Aš būnu namie, niekur neinu,- sako tris didžiaakius sūnus turintis dėstytojas Rajegas, paklaustas ką veikia savaitgaliais. - Laimė yra, kur esu aš. Kai kas nors nori pagauti drugelį, jis nuskrenda. O kai būni ramiai, drugelis nutupia tau ant peties.

Lapkričio 16 Kartais, silpnybės valandoje, mane apimdavo nenugalimas noras išsikinkyti ir gyventi „kaip visi“. Bet visuomet per didelį var­gą prisikėlęs vidaus balsas žydų patarlės žodžiais „jeigu apsisprendei būti arkliu, tai ir tempk“, grąžindavo viską į senąją vagą. Šiandien galvoju: ar tikrai aš esu apsisprendęs būti ir pa­silikti arkliu (žydų patarlės arklys iš tikrųjų yra asilas)?

Mes dabar vis kalbame apie taršą, bet įsivaizduok, kad mes patys esame tarša. Ne tik mes- visa gyvybė. Aš esu pamėginęs taip įsivaizduoti. Mūsų Žemę be gyvybės. Be medžių, be žolės, be visiškai nieko. Tokių vietų esama Islandijoje. Arba prie Didžiojo Kanjono. Tai visiškai neliūdna, kaip tik nuostabu.

Kovo ir balandžio mėnesiais aš esu neramiausias: mane pradeda kankinti nenugalimas išskridusio paukščio noras grįžti.

Jei jau visai atvirai, tai man vis tiek, ką vokiečiai mano apie mane, žydą Iciką finkelšteiną. Aš atrodau sau kaip uodas. Nesvarbu, ar aš zyziu, suku ore, geliu, ropoju ar ramiai tupiu - arba - kiūksau. Jie negali manęs pakęsti. Anksčiau ar vėliau jie mane užmuš. Aš esu "krislas savo brolio akyje".

Na taip, galbūt aš ir nenormalus, bet džiaugiuosi, kad bent gyvas esu.

Mano atmintis, tokia ištikima ir gerbianti detalę, yra taip supjaustyta, jog, bijodama galinčio atsinaujinti skausmo, tuštuma paverčia ištisus metus ir periodus. Tad nė kalbos negali būti apie dienoraštį. Vaikštau su korsetu, viską sutramdęs, nepalikęs vietos jokiam „natūralumui“. Esu antifroidistas, niekada netįsojau ant psichoanalitiko kanapos, jam tikriausiai būčiau įdomus egzempliorius, tačiau tai turbūt labiau pakenktų nei padėtų.

Su pilnu šaukštu niekur neičiau, nesgi bijočiau, kad atims. Bet esu iš tų, kurie pabudo vėliausiai, atsikėlę ilgai nesuvokė, kas čia vyksta, o kai pagaliau atėjo prie vaišių stalo, visos geriausios vietos jau buvo užimtos. Tai ir klaidžioju tykodamas iš kito pakabint.

Esu pasistatęs kieme greičio matuoklį ir kasdien pamatuoju, kokiu greičiu Lietuva juda į priekį.

Paklausė, iš kur aš. Buvau geros nuotaikos, pasakiau, kad esu čiuvašas. — O kur tai? — Čeboksarai, jei teko girdėt. Turime daug vertingų iškasenų, aukso, deimantų, anglies, miškų, tautinį epą apie kiškį ir vilką; kiškis buvo labai gudrus, o vilkas kvailas. Gal nebūtinai kvailas, bet jam nuolat nesisekė. Tomo ir Džerio istorija. — Aaaa, — pasakė nutęsdamas danas. — Taip, būtent, — patvirtinau užtikrintai. — Vadinasi, jūs — rusai.

Aš esu Šviesa ir Gėris. Aš esu Meilė ir manyje nėra tamsos. Šviesa ir Gėris tikrai egzistuoja. Taigi, jeigu atsiskirsi nui manęs, - panirsi į tamsą. Jeigu pasiskelbsi nepriklausomas,- tai baigsis blogiu, nes be manęs galėsi kliautis tik savimi. Tai mirtis, nes atsiskirsi nuo manęs - Gyvenimo.

Jau tai esu patyręs" - skundžiasi jis savo širdžiai. "Iš tiesų tu tai patyrei", - atsako širdis. - "Bet niekada neįveikei". Karys tuomet supranta, kad pasikartojantys potyriai turi vienintelį tikslą: išmokyti to, ko jis nenori išmokti.

Dėl Lietuvos akis esu išverkęs Bet, jei norėčiau tėviškėj numirti, Aš nežinau, į gimtą savo šalį kurį turėčiau susirast takelį...

Kai žmonės žiūri į mane, jie mato ne tai, kas aš esu, o tai, ko man trūksta (valkata)

Netikiu už pojūčių ribos egzistuojančia nuojauta, žaibu, vandeniline bomba ar net tokiais daiktais kaip žibutės, žuvų pulkai, bet žinau, kad jie egzistuoja. Netikiu šmėklomis, nors esu jų matęs.

[...] o iš negirdimų mano būties gelmių vėl pakyla nuostaba: setbiuosi, kad esu žmogus, žmogus miške, per rasas ir per dieną žengiantis žmogus, jau pamirštąs vakarykštį lietų ir šiandienos saulę, pats tuojs išgaruosiantis rasos lašas, pats pasijuntąs gegutės kukavimu, ir strazdo giesme, pats sklindantis nuo vieno krašto iki kito ir sugrįžtantis tik kurčioje tyloje.

[...] aušra vienu mostu nužerdavo Vandenyną nuo galo iki galo, ir dangus staiga pasirodydavo visu šviesumu, o mano širdis vis dar plakdavo nakties ritmu, akys vis dar tikėdavo tamsa. Juk esu senas žvaigždžių rijikas, ir lengviausiai pasitikiu naktim.

Mana akis tave išgraviravo, - Širdy aš tavo atvaizdą nešioju, Dabar esu gyvieji rėmai tavo!

Sykį vienas buvęs kurso draugas, gerai įkaušęs, atvėrė man širdį. Aš nemokėčiau galvoti, aiškino man jis, net jeigu norėčiau. Bet aš ir neoriu. Man liepiama vien kartoti kitų žodžius ir nieko neklausinėti. Aš taip ir darau. Tai visai nesunku, bet visą laiką kamuoja vienas klausimas: kas aš esu? Kad nesu žmogus - akivaizdu, žmonės yra visai kitokie. Bet kas vis dėlto esu?

Įžūliai tvirtinu, kad mano atsiradimas popietės laike, kurį Carlas Jungas apibūdina, kaip amžiaus tarpsnį nuo 55 iki 85 metų, yra naudingas visiems, kuriuos jaudina senėjimo tema. Daugelis rašytojų ir žurnalistų apie amžėjimą kalba grynai teoriškai, nes jie dar nėra popietės laiko žmonės. O aš esu, todėl šią temą suvokiu iš vidaus. Ženkliai už mane vyresni šios temos vengia ir juos galima suprasti: artėjant prie gyvenimo pabaigos, įsijungia mąstymas – „kam tuščiai aušinti burną, jei nieko negalima pakeisti“. Itin garbaus amžiaus žmonių vidinė ugnis dažnai būna užgesusi. Jie nebemato prasmės keisti savo ir visuomenės požiūrio. O manoji dar liepsnoja. Aš dar noriu. Šiandien esu 15 metų šiauriau savo penkiasdešimtmečio ekvatoriaus. Man 65 metai. Oficialiai esu pensininkė, tačiau savo statusu didžiuojuosi ne daugiau nei tuo, kad gimiau pirmadienį. Pensijos amžius man joks asmeninis pasiekimas. Jis tereiškia, kad man pasisekė, ištraukiau laimingąjį bilietėlį – sulaukiau laiko, kada „Sodra“ ėmė mokėti man. Septintos dešimties įpusėjimo faktas man reiškia, kad pavyko apgauti mirtį ir mokesčius, kuriuos ant šimto dolerių kupiūros pavaizduotas mokslininkas Benjaminas Franklinas pavadino „dviem dalykais, kurių neįmanoma išvengti.“ Suprantu, kad mano pergalė laikina, tačiau kokia saldi! Saldumo neapkartina netgi „Sodros“ pažymėjimas, kuris vadinasi ne darbo stažo, ne brandos, ne senjoro, o – SENATVĖS. Sovietų animacinis filmas „Kapitono Vrungelio nuotykiai“ pagimdė sparnuotą frazę – „kaip laivą pavadinsi – taip jis ir plauks.“ Bet aš manau – kaip pavadinsi nepagadinsi. Nesvarbu, kad turiu „senatvės pensijos pažymėjimą“ ir jaunimui esu garbaus amžiaus moteris. Aš nesijaučiu sena. Man senatvė – tai pasidavimas, smalsumo praradimas, nematymas prasmės. Kol žmogus veiklus, domisi gyvenimu, tol jis nėra senas. Mes baidomės žodžio „senas“ ir jį siejame pagrinde su negatyviais dalykais. Aš irgi sieju. Gal todėl, kad jaunystėje per dažnai traukiau bitlų dainą When I’m Sixty Four ir mano smegenyse užsifiksavo liūdnos ir bjaurios senatvės scenarijus. Dar prieš kelis metus ši daina man atrodė smagi ir nuotaikinga. Planavau, kaip su svečiais ją linksmai trauksime per mano 64-ąjį gimtadienį. Bet kai atėjo laikas, šios dainos klausytis iš viso nepanorau. Paulas McCartney dainą When I’m Sixty Four (liet. „Kai man bus šešiasdešimt ketveri“) parašė savo tėčio 64-jo gimtadienio proga, pats būdamas keturiolikos. Viename interviu McCartney pasakoja apie pianistą, kuris grodamas senelių globos namuose, kūrybiškai pakeitė žodžius į When I’m Eighty Four (liet. „Kai man bus aštuoniasdešimt ketveri“), nes suvokia, kad senjorams 64 metai jokia senatvė, o dar labai jaunas amžius. Paulas McCartney tvirtina, kad jei šią dainą rašytų šiandien, ji vadintųsi „Kai man bus 94.“ Man šis McCartney pasidalinimas stipriai rezonuoja. Aš irgi, kaip turbūt ir jūs, epitetą „senas“ visada taikau savo „dabartiniam amžiui“ plius mažiausiai dvidešimt ar trisdešimt metų.

Žiūrėkite: aš vėl pradėjau mylėti saulę, kalnus, problemas - net pripažįstu, kad jeigu mano gyvenimas beprasmis, vadinasi esu kalta aš pati, niekas kitas. Norėčiau dar kartą pamatyti Liublianos aikštę, pajusti neapykantą ir meilę, neviltį ir nuobodulį, visus tuos paprastus ir juokingus dalykus, iš kurių suausta kasdienybė ir kurie suteikia skonį gyvenimui.

Esu surūkęs tiek daug cigarečių, kad suguldžius į liniją jų užtektų nuo Stokholmo centro iki Sioderteljės. Maždaug nuo Butšiurkos cigaretės jau su filtru, bet nuo to ne ką geriau.

I think of Esu, of his discontent and his hunger for more, of his search, which Oya and the yumboes have both described.

Esu susikūrusi viziją, kas norėčiau būti, ir tai man trukdo aiškiai pamatyti ir suprasti, kas esu iš tikrųjų. Kartais net sau pačiai meluoju, kad man patinka kažkokia veikla. O blogiausia, kad ignoruoju savo tikruosius troškimus.

Egzistuoja tūkstančiai mano paties versijų, kiekvieno praeivio galvoje vis kitokia. Jei šiandien prarasčiau atmintį, kaip sužinočiau, kas aš iš tikro esu?

Nes AŠ esu tik mano atmintis, tik mano matymo kampas. AŠ tai ne dabartis, ne priešais stovintis nuogas gyvis. AŠ esu istorijos rezultatas. AŠ esu mano paties istorija, jos pasakotojas. Galiu pasirinkti, kokį mane pažinsi. AŠ esu savo paties vaizduotės kūrinys. AŠ esu savo paties kūrinys.

Ar žinote, kad aš dabar mėgstu prisiminti ir tam tikru laiku aplankyti tas vietas, kur kitados esu buvęs saviškai laimingas, mėgstu kurti savąją dabartį pagal tai, kas yra nebegrįžtamai praėję, ir dažnai slampinėju kaip šešėlis be reikalo ir be tikslo, nuliūdęs ir nusiminęs, Peterburgo užkampiais bei gatvėmis. Ir vis kokie atsiminimai! Pavyzdžiui, prisi­meni, kad štai čia lygiai prieš metus, lygiai tuo pačiu laiku, tą pačią valandą, šituo pačiu šaligatviu taip pat vaikštinėjai vienišas, taip pat nusiminęs kaip ir dabar! Ir prisimeni, kad ir tuomet svajonės buvo liūdnos, ir nors ir pirma buvo ne geriau, bet vis tartum jauti, kad gal ir lengviau, ir ramiau buvo gyventi, kad nebuvo tų sun­ kių minčių, kurios dabar prikibo prie manęs; kad nebu­ vo sąžinės graužimo, niūraus, rūškano graužimo, kuris dabar nei dieną, nei naktį neduoda ramybės. Ir klausi save: kurgi tavo svajonės? Ir linguoji galvą, sakai: kaip greitai bėga metai! Ir vėl klausi save: o ką gi tu nu­ veikei per tuos savo metus? kur palaidojai savo gražiau­siąjį laiką? Gyvenai tu ar ne? Žiūrėk, sakai sau, žiūrėk, kaip pasaulyje darosi šalta. Dar praeis keleri metai, ir po jų ateis niūri vienatvė, atslinks kretanti senatvė su lazda, o po jų maudulys ir nusiminimas. Nublanks tavo fantastinis pasaulis, sustings, nuvys tavo svajonės ir nu­ byrės kaip geltoni lapai nuo medžių... O Nastenka! Juk bus liūdna likti vienam, visiškai vienam, ir netgi netu­ rėti ko gailėtis—nieko, ničnieko... nes viskas, ko ne­ tekai, visa tai, viskas buvo niekis, kvailas, tuščias nulis, buvo vien tik svaja!

ESU lieutenant Steve Reno has the tactical lead. Commander Will Matthews, our team commander, has the final word.

Dabar aš esu niekur, bet norėčiau Gyventi šiaurėje, kur dienos
Ir naktys, kur garsai ir spalvos, Sniegas ir lietus yra viena ir visa; Kur gamta yra ne mūsų, Bet mes gamtos; kur viskas, net mirtis, Tik vienas, nenutrūkstamas gimimas.

Spalio 27 Gamta, kurioje aš negyvenau, man yra absoliučiai svetima ir beprasmė. Jos „grožis“ mane pasiekia tik per kitų žmonių išgyvenimų prizmę, kaip aš jau ne kartą esu šiuose užrašuose sakęs. Todėl aš esu absoliutus antituristas. Visi mano svajonių miestai, pamatyti, visuomet apvylė (gal išskyrus Kauną, Vil­nių, Romą ir Veneciją) ir atrodė kaip turistinių atviručių pa­ mėgdžiojimai.

As I sat pondering the continuing mystery, I realized that I’d actually been in this building and squad room before. It was in 2001, when I’d been in the NYPD’s ESU SWAT A team. We’d been assigned to assist the NYPD’s Dignitary Protection squad to protect George W. Bush when he came to New York three days after the Twin Towers fell on 9/ 11. I was actually right there among the firefighters and phone guys and welders in the crowd at the pile down at Ground Zero when he gave the famous bullhorn speech. It was a pretty unforgettable moment, the president standing on the pile of devastation, his rousing words lost after a moment in the overhead roar of the two F-16 fighter jets flying air cover around the perimeter of Manhattan.

Namai niekada nėra vien tik namai, dabar esu tuo tikra. Iš paskos mes paliekame daleles savęs, dulkes ir svajones, pirštų atspaudus ant apleistų tapetų, savo žingsnius ant numindžiotų laiptų. O kartu su savimi pasiimame ir trupinėlius namų.

Aš esu ne tas vaikas, kurį augino mano tėvas, tačiau jis yra tėvas, kuris augino tą vaikai.

Sėdi kambaryje trys didūs vyrai - karalius, žynys ir auksu aptekęs turtuolis. Tarp jų stovi samdomas karys, paprastas žemakilmis, nedidelio proto žmogelis. Kiekvienas didžiūnas įtikinėja jį nužudyti kitus du. Karalius sako: "Užmušk juos, nes esu tavo teisėtas valdovas." Žynys sako: "Užmušk, nes tokia yra dievų valia." Turtuolis sako: "Užmušk juos, ir tau atiteks visas mano auksas." Tad dabar ir atspėkite - kas liks gyvas, o kas mirs?