“
Štai kokia visų ligšiolinių mano įsivaizdavimų yda: visą laiką aš kūriau Margo paveikslą neklausydamas jos, nežinodamas, kad jos langas toks pat siauras, kaip ir maniškis, todėl ir nepajėgiau jos įsivaizduoti kaip žmogaus, kuris gali bijoti, jaustis vienišas pilname žmonių kambaryje, kuris drovisi pasakoti apie savo plokštelių kolekciją... Kuris iš tiesų neturi su kuo pasikalbėti, nes niekas nelaiko jos tiesiog žmogumi. Ir man iškart pasidarė aišku, ką Margo Rot Špygelman jausdavo, kai nebūdavo Margo Rot Špygelman: ogi tuštumą. Jausdavosi taip, lyg būtų apsupta neperkopiamos sienos. Margo, kaip žmogus, visą laiką taip ir gyveno: kambaryje, į kurį nieks neužsuka, kur visada nuleistos žaliuzės ir šviesa eina tik per plyšelius lubose. Taip. Didžiausia klaida, kurią kada nors dariau, buvo mano fantazijos. Iš tikrųjų, Margo ne stebuklas. Ir ne nuotykis. Ne kokia nors brangenybė. Ji tiesiog mergaitė.
”
”