Toki Quotes

Negaliu pakęsti minties, kad asmenybės raidą ir visą individualių savybių rinkinį galima paaiškinti paprastai "tokie buvo laikai".

Mes taip atpratom nuo spalvingų žmonių,kad sutikę daugialypę asmenybę ,visiškai sutrinkam. Mūsų gyvenimas toks monotoniškas, o žmonės tokie banalūs, kad visai pamiršom pasaulio įvairovę. Mes taip įpratom prie vienareikšmių personažų,kad,sutikę kitokį,nebežinom nei kaip elgtis,nei ką galvoti.

Norėjau surasti gyvenimo raktą ir įduoti tau į rankas. Bet matau – nesurasiu. Ne tokie ieškojo ir nesurado.

Visi nori trupučio skausmo ir pažeminimo, nes tuomet - pats didžiausias malonumas. Bet geriau, kai tokie dalykai lieka nuotykiu, o ne tampa gyvenimo būdu.

O dar sako niekas girtuoklių nemyli. Myli, girtuoklius myli tokie patys girtuokliai.

Visur mes ieškome savęs. Mums patinka tik tos knygos, kuriose randame užfiksuotą savo pačių pasaulio viziją arba išgyvenimą, pasaulį, kurį mes patys būtumėm norėję sukurti ir jame gyventi, tai, ką mes būtumėm norėję pasakyti, dalintis su kitais. Mums patinka tik tokie paveikslai, kuriuos mes norėtumėm būti nutapę, tik tokia muzika, kurią mes norėtumėm būti sukomponavę. Dėl to dabar aš „norėčiau“ būti parašęs Stendhalio La Chartreuse de Varme, Tolstojaus Anna Karenina, Prousto A la recherche du temps perdu, Th. Manno Der Tod in Venedig ir Der Zauberberg; sukomponavęs Vivaldi I quattro staggioni, Mozarto Koncertą klarnetui A-Dur (K. 622), Kvintetus G-Moll ir D-Dur (K. 516, 593), nebaigtas Mišias C-Moll (K. 427), Ravelio Le Tombeau de Couperin; nutapęs Watteau L’Enseigne de Geisaint, G. de la Tour (de la Tur) La nativité, kai kuriuos Chardino natiurmortus, Renoiro Le Sentier a travers les champs, Soutine’o Jour de vent à Auxerre. Bet nenorėčiau būti niekieno poezijos autorius.

kai Dievas savo visagaliu apsisprendimu <...>, kuris yra tarsi jo meilė, nori būti lygus pačiam menkiausiam, tai nei smuklės šeimininkas, nei filosofijos profesorius lai neįsikala į galvą, kad jie tokie gudrūs vaikinai, kad gali ką nors pastebėti, jei Dievas pats nesuteikia sąlygos. (92-93)

Praeitis kinta lygiai taip pat kaip ir žmogus. Ji su juo kartu bręsta, auga, sensta ir miršta. Ir pasakojimai negali būti visą laiką tokie patys.

Neužtenka priimti žmones tokius, kokie jie yra; reikia norėti, kad jie tokie būtų, - štai kur slypi tikroji meilė.

Sudėtingiausia dėl gerų ir blogų žmonių yra tai, kad dauguma mūsų galime būti ir tokie, ir tokie.

Mes esame tokie nesunaikinami, kokie tikime esą

Ihmisen tekemä sateliitti ei toki ollut kuu tai tähti eikä mikään muukaan taivaankappale, joka kulkee kiertoradallaan niin kauan, että se tuntuu meistä maalliseen aikaan sidotuista kuolevaisista ikuisuudelta. Se onnistui silti pysymään taivaalla jonkin aikaa ja liikkui taivaankappaleiden läheisyydessä ikään kuin se olisi koemielessä saanut luvan tulla niiden ylevään seuraan

Tokie jau rytdienos prigimitis - ji niekada neišaušta, genama vien laiko. Šviesa, kuri akina, mums atrodo kaip tamsa. Išaušta tik tas rytas, kuriame mes patys pabundame. Diena ateina po aušros. Saulė tėra ryto žvaidžgė.

Pasaulyje dar nebuvo tikro karo tarp dviejų grupuočių, kuriame kiekviena jų nelaikytų savęs teisia. Išties pavojingi žmonės tiki, jog viską, ką daro, jie daro tik todėl, kad, be jokios abejonės, tai yra teisinga. Štai kodėl jie tokie pavojingi.

Matyt, yra tokie gyvenimo, būties elementai, iš kurių susideda asmuo, asmenybė. Svarbiausios yra tos vietos, kur pirmą kartą praregėjai, išgirdai, supratai, įsiminei. Štai kodėl visą gyvenimą bent mintimis vis grįžtama ir grįžtama į savo jau nesamą gimtinę.

<...> juk vos savaitę tetruko mūsų keistokas, nepaisant nieko, drovus, o vis dėlto be galo glaudus ryšys, aš jį juntu iki šiol... tokie ryšiai, matyt, negali visai nutrūkti.. Jie ne tik apraizgo, bet ir taip pakeičia, jog negali atsikratyti nei praeitim, nei esatim.

Non avevo mai scoperto le ragioni per le quali si è pronti a uccidere pur di difendere qualcuno. Entrai nell’immobile di Toki e ne uscii anni più tardi, quando scoprii che c’era qualcosa di peggiore della morte e del dover uccidere per sopravvivere. Esiste la morte di coloro che amiamo, infatti.

Namuose esame tokie, kokius mus mato tėvai, draugai, darbdaviai. Sudėtinga likti vienam, pabūti su savimi, jei tokį save tikrai pažįstame. Aptingstame būti "kitaip", tam nėra nei reikalo, nei noro, nei būtinybės. Namuose su savimi tampomės visą praeities bagažą: vaikystės, jaunystės, pirmosios meilės prisiminimus. Kartais tai slegia, o kartais - labai patogu. Svetimoje šalyje esi vienas. Dažnai nesuprastas, neišgirstas. Nematomas. Neturintis kam paskambinti ir pasikalbėti "iš širdies". Esi svečias, turi prisitaikyti, išmokti taisyklių. Turi laiko vakarais pamąstyti, kas esi, ko norėtum, kas tau patinka, ko stinga, apsibrėžti, kuo buvai ir kuo norėtum būti. Svetimoje šalyje esi lyg baltas lapas. "Sveiki, mano vardas.." - sakai, ir prasideda nauja tavo istorija.

Mes žinom, kad mirsim - tiesą sakant, vien tą ir težinom apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina. Kaip vaikai neįžengiamoj girioj kiūtinam apgraibom per gyvenimą, laimingi, kad nežinom, kas mums nutiks rytoj, su kokiais susidursime negandais, kokie šiurpūs išmėginimai mūsų laukia prieš patį šiurpiausią išmėginimą - Mirtį. Kartkarčiais apstulbę ryžtamės baikščiai prašnekinti savo likimą, bet atsakymo į klausimą negauname, nes žvaigždės per toli. Juo greičiau suprasime, kad mūsų likimas pareina nuo mūsų pačių, o ne nuo žvaigždžių, juo mums bus geriau. Laimę galime rasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų - laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime pakelti vieni - nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras, ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kvėpuoti ir kirsti iš paskutiniųjų, kaip pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksime taikos, - taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo.

Senamiesčio butus žmonės mėgsta dėl jų keistumo. Ypač žmonėms patinka, jei į butą gali patekti tik per balkoną. Arba iš laiptinės vedančiu betoniniu tiltu. Arba surūdijusiais metaliniais laiptais, pritvirtintais iš nefasadinės namo pusės. Tokie laiptai žiemą apledėja, o vieną rytą atidarę savo buto duris senamiesčio gyventojai tų laiptų neberanda, nes vis dar atsiranda, kam tų laiptų reikia labiau. Senamiesčio gyventojams ypač patinka per du šimtus metų nuo krosnies dūmų nenuplaunamai pajuodęs parketas. Jiems patinka nišos, pro kurias gerai girdisi, ką vonioje ar miegamajame veikia kaimynai. Kai abiem pusėms nusibosta klausytis, abi pusės prigrūda į tas nišas spintų arba lentynų su knygomis. Didelė dalis senamiestyje gyvenančių žmonių mėgsta skaityti knygas.

...epilepsijos metu būdavo viena stadija prieš pat priepuolį (jeigu tik priepuolis ištikdavo dar su sąmone), kada staiga, užėjus liūdesiui, dvasinei tamsai, slogumui, protarpiais tarytum įsiliepsnodavo jo smegenyse ir nepaprastai įsitempdavo iš karto visos jo gyvybinės galios. Gyvybės, sąmoningumo pojūtis beveik dešimteriopai padidėdavo tomis akimirkomis, kurios praeidavo kaip žaibas. Protas, širdis nutviksdavo nepaprasta šviesa; visas jo susijaudinimas, visos dvejonės, visas nerimas tarytum nuščiūdavo iš karto, ištirpdavo kažin kokioje aukštesnėje rimtyje, sklidinoje giedro, harmoningo džiaugsmo ir vilties, sklidinoje išminties bei galutinės priežasties. Bet tokie momentai, tie pragiedruliai tik pranašaudavo tą galutinę sekundę (niekuomet ne ilgiau nei vieną sekundę), kurią prasidėdavo pats priepuolis.

Mes gyvenam XXI amžiuje, psichologijos mokslas smarkiai pažengęs į priekį, yra žmonių, užsiimančių neurolingvistiniu programavimu ir kitais dalykais, tačiau mes ir toliu negalime sulaukti reikiamos terapijos. Pramokstam vis daugiau kalbų, tačiau tai nepadeda mums išsakyti, kas mus slegia, mes nebemokam išsipasakoti, nebemokam paprašyti pagalbos, tiksliai dar nežinome, kur jos ieškoti. Ir tada atsidarom dar vieną alaus, išgeriam, einam parūkyti, užsiklijuojam neblėstančią šypseną ir bandom parodyti, kad viskas gerai, kad taip ir turi būti. O jeigu pasiseka, sutinkam žmonių, kurie mus supranta ir kuriems patys galime šį bei tą nuoširdaus pasakyti, - atsiveriam ir laukiam, kas bus, ir jei mums pasiseka, tie žmonės supranta mus ir tyliai išklauso. Bet esmė ta, kad jie tokie kaip mes - pažeidžiami, suklydę, nebežinantys, kaip vertinti save ir kitus, nemokantys pasakyti, ką jiems skauda, nebenorintys aiškinti, kodėl.

Kiitos pojan yksinkertaiselle neuvolle, että ota toki enemmän (eihän kaikkien pida olla viisaita ja arvokkaita kirjoja!), hän on löytänyt kirjaston kiehtovuuden. Kirjastokirjan voi jälkeenpäin viedä takaisin, niistä ei taloon jää merkkiäkään, ei pinoja, ei muistoa eikä pölyisiä hyllyjä.

RERMERJEE Na mo nai jidai no shuuraku no Na mo nai osanai shounen no Dare mo shiranai Otogibanashi Umaretsuita toki kara Imiko Oni no ko to shite Sono mi ni amaru Batsu o uketa Kanashii koto wa Nan imo nai kedo Yuuyake koyake Te o hikarete sa Shiranai shiranai boku wa nani mo shiranai Shikarareta ato no yasashisa mo Ameagari no te no nukumori mo Demo hontou wa hontou wa hontou wa hontou ni samui n da Shinanai shinanai boku wa nan de shinanai? Yume no hitotsu mo mirenai kuse ni Dare mo shiranai Otogibanashi wa Yuuyake no naka ni suukomarete Kiretetta Hakidasu you na bouryoku to Sagesunda me no mainichi ni Kimi wa itsu shika Soko no tatteta Hanashikakecha dame na no ni "Kimi no namae ga shiritai na" Gomen ne Namae mo Shita mo nai n da Boku no ibasho wa Doko ni mo nai no ni "Issho ni kaerou" Te o hikarete sa Shiranai shiranai boku wa nani mo shiranai Kimi wa mou kodomo ja nai koto mo Narenai Hito no te no nukumori wa Tada hontou ni hontou ni hontou ni hontou no koto nanda Yamenai yamenai kimi wa nan de yamenai? Mitsukareba korosarechau kuse ni Ameagari ni imiko ga futari Yuuyake no naka ni suukomarete Kiretetta Hi ga kurete yoru ga akete Asobitsukarete tsukamatte Konna sekai Boku to kimi igai Minna inaku nareba Ii no ni na Minna inaku nareba Ii no ni na Shiranai shiranai koe ga kikoete sa Boku to kimi igai no zenjinrui Aragau ma mo naku Te o hikarete sa Yuuyake no naka ni suukomarete Kiretetta Shiranai shiranai boku wa nanimo shiranai Kore kara no koto mo Kimi no na mo Ima wa Ima wa kore de ii n da to Tada hontou ni hontou ni hontou ni hontou ni omou n da Shiranai shiranai Ano miminari wa Yuuyake no naka ni suukomarete kiretetta

Daugelis dalykų, kurie kvailai skamba viešai ištarti, vienatvėje, kai liekame patys su savimi, jau neatrodo tokie beviltiški.

Kad viskas daugiau ar mažiau buvę iš anksto nulemta. Kad žmonės tesą priemonės vieni kitų gyvenime. Kad dalykai, tokie baisūs tau ir kitiems, iš tikrųjų gali tapti palaima.

...taip savo gyvenimo rudenį ji vėl ėmė tikėti vaikiškai naiviu priežodžiu: „Kur neturtas, ten meilė“. Su apmaudu jiedu minėdavo pasiutiškus pokylius, didelius turtus, anų metų nežabotą aistrą ir dejuodavo pernelyg brangia kaina nusipirkę vienatvės dviese rojų. Per tiek metų nesugyvenę vaikų, karštai mylėdami kits kitą, jie paregėjo tarsi stebuklą, patyrę, jog prie pietų stalo galima mylėtis nė kiek ne mažiau nei lovoje, ir buvo tokie laimingi, kad būdami seni ir išsekę, kvailiojo lyg triušiukai ir riejosi lyg šunyčiai.

waga oya no / shinuru toki ni mo / he o kokite3 Even at the time When my father lay dying I still kept farting.

Kad taip toje pralekiančių prasimanymų karalystėje ga­lėtum išgirsti tikrovės balsą! Bet ne – arba penkiolikos metų senumo aidai, arba išmoktos giesmės. Tėvynės spauda, trauk­dama privalomą gaidą, tyli kaip kapas, kaip praraja, kaip pa­slaptis, o emigracinė spauda – padori. Be abejonės, mūsų dvasia emigracijoje tapo labai tauri. Emigracijos spauda primena ligoninę, kurioje sveikstamieji gauna tik lengvai virš­kinamos sriubytės. Kam aitrinti senas žaizdas? Kam dar labiau apkartinti gyvenimą, tarytum tų sunkumų dar mažai būtume patyrę? Ir beje – argi, gavę lupti, neprivalėtume elg­tis mandagiai?.. Tad klesti čia visos krikščioniškos dorybės, gerumas, žmoniškumas, gailestingumas, pagarba žmogui, sai­kingumas, kuklumas, dorumas, apdairumas, protingumas, ir visa tai, kas čia rašoma, pirmiausiai yra geranoriška. Šitiek do­rybių! Nebūtume tokie dorybių įsikūnijimai, jei tvirčiau sto­vėtume ant kojų. Aš nepasitikiu nevykėlių dorybe, dorybe iš vargo, ir visa toji moralė primena man Nietzsche’s žodžius: „Papročių sušvelnėjimas yra mūsų silpnumo padarinys“. Priešingai nei emigracijos, tėvynės balsas skamba garsiai ir kategoriškai, net sunku patikėti, kad tai nėra teisybės ir gy­venimo balsas. Čia bent jau viskas aišku – juoda ir balta, blo­ga ir gera, čia moralė skamba garsiai ir muša kaip lazda. Ta giesmė skambėtų nuostabiai, jei giedotojų ji negąsdintų ir jei nevirpėtų jų keliantys gailestį balsai... Milžiniškoje tyloje for­muojasi mūsų nešlovinga, nebyli, užkimšta gerkle tikrovė.

Ar vertėjo mus sukurti, jie mes tokie prakeikti kvailiai?

An inventory of the items in the kitchen of Richard Toky, a member of the prosperous Grocers’ Company, in 1391 gives some idea of fourteenth-century kitchen equipment. It included: for food preparation – two mortars and two pestles, two meat-hooks, two pairs of tongs, two axes and two hatchets, four ‘tables’ [abacuses: calculators], a ‘dressing-knife’, a skimmer, two ladles, and a kneading tub for cooking – three brass pots, two little pans, two frying pans, one chafing pan [used over a charcoal fire for small, delicate dishes], two kettles, four copper pans, three iron spits and a rack, two grid-irons for grilling, two tripods, a grate, a bellows, and some wood and coal for laundry – a water-tankard [the kind of big hod used to deliver water to the household by the tankard-bearer], two washing tubs and a barrel.

Jistě, ona je to práce a našince si u něčeho takového nedokážu představit, že by třídil třeba jen bílé a barevné sklo. To je přece ponižující nuda! Kurňa! To spíš otáčet toky sibiřských řek nebo tak něco...

Tie lietūs – jie visai tokie, kaip žmonės. Ilgi, trumpi, maži ir dideli – Geri jie būna, būna nemalonūs, Kai persekioja nuošaliam kely. ************************ Ir grumiasi virš mūsų šlapios minios Lyg žmonės Palangoj, bet jų namai Ne danguje yra, o vandenynuos – Jie tik atostogauja ten – aukštai...

Kyse on tietenkin teistisestä maailmankatsomuksesta. Vain tiettyihin kysymyksiin vastataan viittaamalla henkiolentoihin, samaan tapaan kuin noituuden kohdalla. Vuodenaikojen tavanomainen vaihtelu, pilvien ja sateen sekä sateiden ja sadon tai kuivuuden ja tautien jne. välinen suhde toki huomataan. Ne otetaan itsestäänselvyyksinä, taustana, jota vasten henkilökohtaisemmat ja painavammat ongelmat voidaan ratkaista. Keskeiset kysymykset missä tahansa teistisessä maailmankatsomuksessa ovat samoja kuin zande-heimolla: miksi juuri tämän viljelijän sato tuhoutui eikä hänen naapurinsa? Miksi puhvelin sarvi lävisti juuri tämän miehen eikä jotakuta toista metsästysporukasta? Miksi juuri tämän miehen lapsi tai karja kuoli? Miksi minä? Miksi tänään? Mitä sille voidaan tehdä? Nämä selitystä vaativat kysymykset liittyvät yksilön huoleen itsestään ja yhteisöstään. Tiedämme nyt, minkä Durkheim tiesi, ja mitä Frazer, tylor ja Marett puolestaan eivät tienneet. Näitä kysymyksiä ei muotoilla ensisijaisesti tyydyttämään ihmisen uteliaisuutta vuodenaikojen ja muun luonnollisen ympäristön suhteen. Ne muotoillaan vallitsevan sosiaalisen huolen tähden, ratkaisemaan sitä ongelmaa, kuinka järjestyä yhdessä yhteiskunnaksi. Totta on, että näihin kysymyksiin voidaan vastata vain siihen nähden, mikä on ihmisen paikka luonnossa. Mutta kuten sanottua, metafysiikka syntyy välittömän käytännön huolen sivutuotteena.

Atidžiau pažvelgus į dabartinės visuomenės gyvenimą, įsigilinus į naujo tipo žmogaus psichologinę sandarą, išryškėja tokie jo bruožai: I) Įgimtas stiprus įsitikinimas, kad gyvenimas yra lengvas, visko pertekęs, be tragiškų apribojimų, todėl vidutinis žmogus yra persmelktas pergalės ir valdžios pajautimo; 2) šis pojūtis skatina jį būti tokį, koks jis yra, jausti visišką pasitenkinimą savo moralinėmis bei intelektualinėmis savybėmis. Toks pasitenkinimas savimi jį atriboją nuo išorinio pasaulio - jis nepripažįsta autoritetų, nieko neklauso, nepakenčia savo nuomonės kritikos ir su niekuo nesiskaito. Vidinis savosios galios jutimas jį skatina pirmauti visur ir visada. Taigi jis elgiasi taip, tarsi visame pasaulyje būtų tik jis ir jo vienminčiai; 3) jis visur kišasi, primeta savo lėkštus samprotavimus, visiškai nepaiso kitų patirties, aukšto išsimokslinimo bei jų sukauptų žinių, kitaip tariant, jis veikia "tiesioginio veikimo" principu.

Gyvūnų paprastumas mane žavi. Jie laikui bėgant nesikeičia, lieka tokie, kokie ir buvo - tobuli, o štai žmonės vis labiau išsigimsta, nors mano, kad yra puikūs. Gal tą pragaištingą procesą pavyktų sustabdyti, jeigu žmonės tiek daug nešnekėtų apie savo tobulėjimą.

Jokainen tähän maailmaan syntynyt tuntuu haaveilevan niin perin paljosta. Keisarin valtaistuin toki on liian korkealla: hallitsijasuku on ylhäisitä ylhäisin, eivätkä edes sen vähäiset versot ole ihmisen siementä. Kanslerin asema on sanomattakin selvä. Ylen mahtavilta vaikuttavat myös ne aateliset, joiden komentoon on uskottu sotilaita, ja heidän lapsensa ja lastenlapsensa ovat hienoa väkeä vielä suvun mahdin ehdyttyäkin. Alempiarvoiset, kukin asemansa ja menestyksensä mukaan, kulkevat kovin ylpeä ja tyytyväinen ilme kasvoillaan, ovat kai itse mielestään erinomaisiakin vaikka loppujen lopuksi ovat säälittävän mitättömiä. Ketään tuskin kahdehditaan vähemmän kuin pappeja - "Ihmisten mielestä he ovat puutikun arvoisia" on Sei Shônagon osuvasti kirjoittanut. Eivät he ole mitenkään merkittäviä vaikka heillä olisi vaikutusvaltaa ja mainettakin. Kuten Zôga-pyhimys on sanonut: maineesta on vain harmia; eiköhän maineen tavoitteleminen sitäpaitsi ole aivan Buddhan opetusten vastaista. Paremminkin heidän sopisi tyystin hyljätä maailma. Kaunista ihmistä ei voi kuin ihailla. Jos hän on muutenkin viehättävä eikä puhu epämiellyttävistä asioista - eikä liian vuolaasti - istun mielihyvin hänen seurassaan ja juttelen vaikka loputtomiin; mutta mikä pettymys, jos miellyttävältä näyttävän ihmisen pohjimmainen luonne osoittautuu alhaiseksi ja rumaksi. Asema ja ulkonäkö määräytyvät jo syntymässä, mutta miksei mieli vaeltaisi viisaudesta viisauteen? Kaunis ja jaloluonteinen mies työnnetään niin surkuteltavan helposti syrjään häntä vähäpätöisempien ja rumenpienkin seurasta vain koska on oppimaton. Suotavia ominaisuuksia ovat: perusteellinen oppineisuus, taito kirjoittaa niin kiinaksi kuin japaniksikin, musikaalisuus, soittotaito. Joka vielä osaa suorittaa vanhat rituaalit sääntöjen mukaan on erinomainen esikuva muillekin. Oivallinen se mies, jonka käsiala on selvää ja sujuvaa, joka laulaa kauniisti ja pysyy tahdissa, ja joka ei ole täysraitis vaikka kieltäytyy, kun hänelle tyrkytetään viiniä.

Tokie santūrūs, darbštūs žmonės kaip lietuviai pamaži virsta, jau pavirto, tingiais Visatos Subinės kirminais... Baisiausia, kad be Visatos Subinės turbūt nebegalėtume gyventi. Visi esam įkalinti ligi gyvos galvos, todėl nė nenutuokiam, ką darytume, ūmai išleisti į laisvę. Tai yra baisu: išties nežinotume, kaip gyventi, ūmai gavę laisvę. Jau įpratom būti vergai ir pastumdėliai. Įpratom tarsi Amerikos negrai. Mus, visai kaip praeito amžiaus negrus, rytą pakelia, pamaitina ir išvaro į darbus. Vakare vėl pašeria ir leidžia padainuoti liūdnų bliuzų. Ir nereikia nieko spręsti, dėl nieko kautis, apie nieką galvoti. Mirti badu niekas neleis, visad pašers...

Funny thing about this world,” Adams said carefully. “Legally, a sovereign government can protect its interests pretty well as long as it doesn’t start open war and involve the big powers. Certainly a sovereign government can arm merchant ships and protect them against harassment by international gangsters. But there are a lot of sovereigns in name who haven’t the means to protect themselves and have to rely on someone else…” “You mean Tonga,” the prince said. He frowned, then shrugged. “But I must agree. We wish the British were still protecting us. But they’re not, and we see no one else we’d like to have as partners.” Adams nodded. “Now also in this world are big companies—like, say, Nuclear General—who have more than enough power to protect their interests but have no legal right to do it because they aren’t sovereign. The United States is supposed to look after our interests, but we don’t see them doing much of it. Delicate state of relations, world opinion—” Adams broke off, his jaw set. “Mostly lack of ability, of course. With welfare payments where they are the U.S. can’t even do proper research, much less—well. If Tonga were to nationalize some of Nuclear General’s ships, you’d have the right to arm them, declare them protected by your sovereignty…” “You’re asking us to expropriate your property?” Toki asked. “Well, we’d expect to be paid for it.” “But we don’t have the money to pay you… This is silly.” “You’d have enough money if you leased the ships to us. We’d pay very well for their use. At least as much, say, as we’d have to ask for if you nationalized them.” A slow grin spread across Toki’s bronze face.

Sara oli vasta iän myötä oppinut ymmärtämään vauraita satakuntalaisia talonpoikia. He olivat toisaalta muista riippumattomia, mutta kontuunsa sidottuja. Materia sääteli elämää. Naimakaupoissakin tuli lisätä omaisuutta, ei hävittää. Toki olivat ihmiset persoja rikkaudelle muuallakin, mutta Satakunnassa tämä piirre korostui ja ihmisen arvo mitattiin varallisuuden mukaan. Satakunnasta oli kauan puuttunut seikkailunhalu, vilkasverisyys ja into kokeilla uusia asioita. Sillä oli varaa jättäytyä hedelmällisten peltojensa, lihavan karjansa, lohi- ja siika-apajiensa varaan. Sellainen teki elämän turvalliseksi, mutta tapahtumaköyhäksi. Edes sota ei ollut lainehtinut yli Satakunnan samalla tavalla kuin itäisen Suomen tai rannikkoseutujen. Satakuntalainen ei ollut oppinut luopumaan eikä selviämään samalla tavalla kuin muut. Mutta ei hänen tarvinnutkaan.

Buvome tokie seni, buvo taip vėlu, viskas taip blogai susiklostė.

Jaunystėje ji manė – ko nepasakai, tas neegzistuoja. Dabar ji žino, kad egzistuoja ir tokie dalykai, apie kuriuos nesikalba kartų kartos.

A hei toki’s the adze. For strength. Determination. Courage as well.

Mes užaugame. Bet liekame tokie patys. Išsikeliame kitur, bet amžinai gyvename ten, kur buvome gyviausi.

Ei kulu kauaakaan, kun palaan jälleen kotimaahani töitteni äärelle. Tekee mieli syleillä kaikkea näkemääni, niin ikävä minulla on ollut. En ole ennen huomannut, miten kauniita pilvet ovat täällä, miten raikasta on ilma ja jotain viehättävää siinä, miten kalvakat kanssaeläjät kävelevät tyynesti katuja, jonottavat vuorojaan puupaneloiduissa auloissa ja miten erityinen esine on mattopiiska. Ja kuinka mukava on puhua omaa kieltä, kuunnella sen sorinaa, soittaa ystäville ja mennä katsomaan esitystä, jossa ihonvärisiin asuihin pukeutuneet naiset ottavat asentoja teatterisalissa. Erityisesti olen kaivannut työtäni, paitsi itse kirjoittamista myös sellaista tunnetta, että kirjoituksiani odotetaan ja mielipiteitäni kuunnellaan, että sovitulla kellonlyömällä minun tulee olla jossakin tietyssä paikassa mukanani papereita ja muistiinpanoja ja saan tuntea itseni hyödylliseksi. Sanoja voi toki laittaa paperille muuallakin, mutta lopulta ne tulevat todeksi vasta sitten kun ne julkaistaan ja joku ne lukee. Barcelonassa töitäni ei tunneta, ja puheeni siitä, että kirjoitan jotakin, merkitsevät mieheni perheelle lähinnä sitä, että minulla on hauska harrastus, joka on mukava mainita, kun sukulaisia tulee kylään. Mutta Helsinkiin päästyäni otan pyöräni ja ajan halki kaupungin, nautin tuulen suhinasta puiden latvoissa ja menen tapaamisiin, joissa juodaan kahvia ja puhutaan kohtauksista ja dramaturgioista, ja silloin kaikessa piilee tarkoitus, ja tuntuu, että olen onnellinen.

...nainen on toki ihminen mutta edustaa hieman erilaista ihmisyyttä, nainen tuo elämään häivähdyksen eksotiikkaa.

Onhan toki uuvuttavaa kun täytyy koko ajan käyttää järkeään maailmankaikkeudessa jossa ei ole mitään järkeä.

Paskui jis man pradėjo siūlyti bilietus į "West Hamą". Nes mes prie pat stadiono, ir aš jau seniai pastebėjau, kad eina pro mano FUNERAL minios žmonių su šalikais. Paskui tylu kelias valandas, o tada jie jau grįžta - kaip žemę būtų pardavę. Rimtai, - tokie prislėgti, kad baisu net žiūrėti. Ir taip kartoja tas apeigas maždaug kas porą savaičių. O futbole aš nestiprus. Aišku, žinojau beisiką - "Barselona", "Realas". Ir anglų ten - "Liverpulis"... Bet "West Ham United" - sorry. O čia atskira specifika - mokoma pralaimėti. Ir taip jie visą gyvenimą galvas nuleidę ir vaikšto - užprogramuoti lūzeriai. Dar už tai susimoka - trisdešimt svarų už kartą. Bet pas Azimą pigiau - dvidešimt, kartais penkiolika... Ir kažkaip susigundžiau. Nes norisi integruotis, turėti ką nors su jais bendro - bent jau dryžuotą šaliką. Nu ir šiaip - pramogų. Kas tie dvidešimt svarų, jeigu tu pasikrautum, medžiotum kaip ant sparnų, o dar, neduok Dieve, pagautum - koks tada būtų Fandango. Žodžiu, aš pradėjau vaikščioti, nes kažkodėl įtikėjau, kad va aš pradėsiu vaikščioti ir pradėsim laimėti. Ir nichuja. Pralaimim. Jau trečias kartas iš eilės.

Londonas Rugsėjo 13 Londonas daug gra­žesnis ir jaukesnis, negu kad aš iki šiol buvau manęs: miestas su savo specifiniu kvapu bei charakeriu. Intymus, organizuotas iš vidaus, su minimumu išorinių nuostatų. Parkuose, kur susi­rinke londoniečiai šildosi saulėje, viešpatauja kažkokia kito pa­saulio rimtis, kaip Seurat paveiksle Baignade a Asniėres. Visi jaučiasi absoliučiai laisvai, bet tik sau ir su savim: galėtum eiti nuogas, ir niekas į tave nekreiptų nė mažiausio dėmesio. Oficialusis Londonas šiek tiek primena prieškarinį Ber­lyną, tik viskas čia šiek tiek mažesnės apimties, daugiau at ease. Visiems žinomi „landmarks“ - Parlamentas, Westminster Ab­bey, Buckingham Palace etc. - visiškai tokie, kokius juos ma­tai knygose ar atvirutėse: nei daugiau, nei mažiau. Iš Buckingham Palace man patiko tik mažas nuogas angeliukas su žuvim, pasodintas virš didžiulės rakto skylutės geležiniuose vartuose. Nepaprastai didelį įspūdį padarė National Gallery. Tai vie­nas iš patraukliausiai sutvarkytų mano matytų didžiųjų meno muziejų apskritai: erdvus, neperkrautas, privatus. Nuostabūs Manet, Renoirai (La Premiere sortie), Monet, Turner; Velaz­ quez (Roqueby Venus), Claude Lorrain, neskaitant Leonardo Uolų Madonos, Rafaelio Julijaus //, Tizianų, Gainsborough (ypač jo Watering place ir The Market cart).

Malonius gyvenimo etapus keičia ne tokie malonūs, o po jų vėl seka malonesni. Visai kaip metų laikai. Jei niekas nesikeistų, kaip žinotume, kad laikas eina į priekį? Gal jis ir neitų, tiesiog sustotų? O jei laikas neitų, nevyktų ir gyvenimas.