Tau Ji Quotes

Kai tau devyneri metai, atrodo, kad visada buvo devyneri ir visada taip ir bus devyneri. Kai ateina trisdešimt, tai šventai tiki, kad taip visą gyvenimą ir balansuosi ant šios puikios brandaus amžiaus ribos. O kai sukaks septyniasdešimt, tau visada ir amžinai bus septyniasdešimt. Žmogus gyvena dabartyje, vis tiek ar ji jauna, ar sena, o kitokios dabarties nėra.

Baimė — ne pati tinkamiausia emocija dalintis. Baimė yra baimė, ji neturi nei amžiaus, nei rasės, nei tikėjimo. Suima tave į nagą, ir gali kelnes pristumti, nesvarbu, kiek tau metų, ir kokią patirtį manaisi esąs užsitarnavęs. Baimė kaip mirtis, prieš ją visi lygūs.

Savo kalbą ji užbaigė cituodama 1793- iųjų metų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos straipsnį: „Kai valdžia pažeidžia tautos teises, sukilimas tautai ir bet kuriai tau­ tos daliai yra pati švenčiausia teisė ir visų svarbiausia pareiga.

— Jeigu dykumoj mirtumėm troškuliu, paskutinį gurkšnį vandens tau atiduočiau. Ji numetė nuo savęs mano rankas, krestelėjo galvą ir tankiai sualsavo, tarytum norėdama verkti arba juoktis: — Tu ieškosi dykumų, nešiosies tą vandenį ir nematysi, kad čia pat žmones kankina troškulys.

Čia jis pirmą kartą suprato tą paprastą tiesą, kuri vėliau tapo vienu iš pagrindinių jo gyvenimo moto: tavo laikas yra suskaičiuotas ir niekas neduos tau daugiau nei minutėlės. <...> Vadinasi, reikia gyventi kiekvieną akimirką iki galo, išgauti iš jos viską, ką tik ji gali duoti. Ne gyventi šia minute, bet išgyventi ją iki galo.

Noriu dar kartą pasakyti, kad Evangelija kalba apie gyvenimą. Evangelija yra pats gyvenimas. Kai skaitau Evangeliją celėje, kyla asociacijos iš nugyvento gyvenimo, prisimenu žmones, kuriuos sutikau, kurie padarė man bloga ar kuriems padariau bloga aš, kurie mane mylėjo ir kuriuos myliu aš – visur Evangelija, visa ji apie tai. Tačiau kai neturiu tos knygos prieš save, kai važiuoju troleibusu, vaikštau universitete ar einu Laisvės alėjai žiūrėdamas į veidus, aš matau, kad tai irgi yra Evangelija. Kai Raštas prieš mane – visos mintys krypsta į gyvenimą, kai gyvenimas prieš mane – visos mintys – į šventąją Knygą. Tik taip mes tampame evangeliniais žmonėmis. Koks atpildas už tai? Atpildas – pats gyvenimas. Nekalbu apie uždarbį, pelną, magiją, tai, kad pradės sektis, imsime išlošinėti loterijoje ar pan. Ne, gyvenimas liks toks pat. Sunkumų, problemų nesumažės, o gal net padaugės. Bet… aš jau mokėsiu tą gyvenimą su visais sunkumais, problemomis nugyventi ir, nepaisant visų sunkumų, nesusipratimų, gal net žiaurumų, džiaugtis, būti linksmu, giedraminčiu, jaustis laimingu. Laimingo gyvenimo prasmė nėra sėkmė, bet veikiau tai, kad net kai sunku, jeigu nesiseka, aš vis tiek sakau: šitą gyvenimą verta gyventi. Aš moku išlaikyti viltį, tai yra būti laimingu. Sėkmė ne visada sutampa su laime.