Sename Dvare Quotes

Viskas praeina - štai mintis, kuri man daugiausia padeda pakelti visus gyvenimo nemalonumus.

Kaip sunku, pažinus žmones, neniekinti jų!

Nuo šypsenos kaip ledas nuo saulės nyksta viskas, kas sieloje pikta ir bjauru.

Juo labiau persekiojama idėja, juo brangesnė ir juo giliau leidžia šaknis į žmogaus širdį.

Valios silpnumas — tai būdas sraigės, kuri sutikus ant kelio kokią nors kliūtį susitraukia į savo kaušą ir kenčia.

Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.

Koks baisus yra miręs žmogus. Tas pats ir nebe tas. Tie patys brangiausieji brėžiai, vieninteli visame pasaulyje — o svetimi, tolimi, nebe tie...

Viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė — ne čia. Amžinojo užmigimo valanda — tai pabudimo valanda.

Nuostabi mįslė yra žmogaus siela.

Juk kiekvienas stengias imti pavyzdį iš to, kas, jo nuomone, stovi aukščiau už jį.

Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis?

Visi riteriai žūva. Taip reikia.

Lengviau sugalvoti sąmojingą ištarą, negu priversti chamą prie teisybės.

Kiekvienas žmogus turi mirti. Tai baisu, bet nieko nepadarysi.

Ne viską žmogus gali. Galima tik pasyviai iškęsti viską... viską... bet veikti prieš savo prigimtį kartais niekaip negalima.

Tikrenybėje tėra tikrai dabartis. Kas praėjo — tas jau tampa sapnu.

Kaip debesys nyksta ir praeina, taip, kas nužengs į kapą, nebeišeis nei besugrįš į savo namus...

Mirtis veda mus į laimės šalį.

Iš lėlučių ritos drugiai. Lėlutės liko tuščios, nebegyvos, o gražūs drugiai lėkė kažkur tolybėn. Lėlutė — tai žmogaus kūnas, o drugys — siela. Išsiritus iš savo lėlutės, lekia sau pas dievulį. Kokie nevienodi yra drugiai, taip pat ir žmonių sielos. Vienos gražios, spindžios, kitos pilkos, šlykščios.

Žino širdis, kad meilės ryšiai netrūksta mirus, kad siela, iš erdvės ir laiko dėsnių išsivadavusi, nuregi dabartį ir ateitį, - ir kai materija apmiršta, o sielos galios nesąmoningai veikia jos gelmėse, - nusileidžia iš antžemiškų sričių, mylinti ir rūpestinga.

Anglys aklinai užvožtos, kad užgestų. Bet užgesintose, rodos, anglyse kartais kažkur - neregima - rusi kibirkštėlė. Kartais ji atgaivina anglis, sudegina indą ir padaro gaisrą.

Viskas gimsta, kad numirtų.

Seni paukščiai išlekia ten, iš kur niekas nebegrįžta.

Kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, prisirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savimi.

Kai gauni žmogus susidurti su tikru faktu, nenori tikėti savo akimis ir stebėdamas klausi save: ar tai iš tikrųjų?

Žmogus neprivalo per daug reikalauti iš gyvenimo.

Kas iš gėrio, grožio, tiesos, jei viso ko galas — puvėsiai, niekas, nebūvis?

Kokia stebuklinga yra sapnų šalis! Paslaptingas, neįžvelgiamas pasaulis.

Gerai kartais, kad viskas pasaulyje praeina.

Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip įvaizdžiai stovi čia prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius! Sukultos viltys, sugriauti sumanymai, neištarti žodžiai, neišgertos taurės, neišdainuotos dainos... Puvėsiai, dulkės, pelenai... Ir kiekviena ta dulkių sauja po kiekvienu kauburėliu - visas pasaulis pats savyje, vienintelis, kokio nebuvo ir nebus. O viršum jų žydi ir kvepia gėlės, paukšteliai čirena ir siaučia, senos pušys, lyg rūpestingos auklės, sergėdamos tuos, kurie miega jų ūksmėje, ošia jiems lopšio dainą. Gėlės, paukščiai, pušys, kurie šiandien yra, o rytoj nebebus. Ir aš, čia vaikščiojanti ir apie visa tai mąstanti, taip pat rytoj nebebūsiu.

Šiame pasaulyje nėra tobulybės.

Senatvėje žmogus nebedraugus. Pasenęs, ar nori, ar nenori, turi vienas būti.

Juk visi žmonės miršta, juk nuolat girdžiu mirus tai vieną, tai kitą.

Ak ne! mirtis nėra baisi. Tai juokas, pasislėpęs už ašarų, džiaugsmas - už sopulių, tai balžiedžio žiedas po sudžiūvusiais lapais.

Kartais atsimenu savo kūdikystę ir jaunystę, visą tą laiką, praleistą pas tėvus, visus tuos žmones, su kuriais gyvenau, visus atsitikimus, kurie jau niekados niekados nebesugrįš — visuomet turiu įspūdžio, kad tai tebūta vien sapno. Praėjo, pražuvo, išsiblaškė be pėdsako. O žinau, kad ir dvasios srityje, lygiai kaip ir materijos srityje, niekas nežūva. Pėdsakas paliko mano sieloje — bet ir sapnas palieka ten pėdsaką.

Dovana tiktai tuomet teturi kokią nors dorinę reikšmę, kuomet duodame tai, kas mums turi kokią nors vertę.

Gėris — tai begalės atspindys.

Yra juk pasaulyje žmonių, kurie taip moka prisitaikinti prie aplinkybių, jog, rpei kokių priedermių likimas juos pristato, tas jie kuo geriausiai atlieka. Pavydėtini žmonės.

Kadangi mūsų pojūčiai neduoda įrodymų, jog dvasia egzistuoja be kūno, tai tikime ją žūvant drauge su juo. Kas per košmaras toks gyvenimas! Žinoti, kad kiekvienas tavo širdies plakterėjimas — tai žingsnis į tą niekybę ir puvėsius, kuriuose žus tavo intelektas, tavo valia, tavo jausmai. Ir nėra pasaulyje galios tiems žingsniams sustabdyti.

Ruduo. Šnabžda po kojomis pageltę lapai; šen ir ten tebekvepia rezetų keras; valandomis diemedžiai dvelkia savo mistišką kvapą. Bet tai vien taškeliai rudens kvapo dugne - mirštančių lapų kvapo. Ant kiekvieno stiebelio kabo voratinklių siūlas. Rodos, tolimame kapinių kampe atsisėdo Melancholija ir, pridengusi savo plačiu sidabriniu šydu šventąjį lauką, tyliai skambina rudens simfoniją. Apie nukritusius lapus, apie nuvytusias gėles, apie vėjų dejavimus, apie lytaus teškėjimą juodomis naktimis, apie pilkų rūkų skaras, apie raudonas šermukšnių kekes, liūdnai kabančias ant nuogų šakų.