“
Esama nuodėmių arba (vadinkime jas taip, kaip vadina pasaulis) blogų prisiminimų, kuriuos žmogus slepia tamsiausiose širdies kertėse, tačiau jie ten tarpsta ir laukia. Žmogus kentėdamas gali stengtis, kad prisiminimai apie juos išblėstų, nuduoti, kad to nėra, ir beveik įtikinti save, kad šito nebuvo arba bent jau - kad viskas buvo kitaip. Tačiau atsitiktinis žodis netikėtai vėl juos grąžins, ir rasis jie, kad stotų akistaton su juo - visokiausiomis aplinkybėmis, regėjime ar sapne, ar tuo metu, kai būgnelis ir arfa guodžia jo jausmus, arba šaltoje sidabrinėje vakaro ramybėje, ar šventėje vidurnaktį, kai jis jau bus paragavęs vyno. Ne tam, kad užgautų, tasai regėjimas apgaubs, tartum žmogų, į kurį nukreiptas šio įniršis, ne dėl keršto, kad išplėštų jį iš gyvenimo, ne, - tik, apsisiaustęs apgailėtinais praeities rūbais, nebylus, tolimas, priekaištingas.
”
”